primavera

Trečioji taisyklė -- REIKIA GAUTI DARBO :)

Antroji taisyklė -- NEGALIMA SUSTOTI. Reikia eiti, žingsniuoti, bėgti, šokti, šokinėti, važiuoti traukiniu, skraidyti, minti dviratį, plaukti, riedėti, lipti, nulipti, keliauti, lakstyti arba net šeip tiesiog kilnoti kojas ir rankas :) Taip kosminiame laiko bei erdvės audiny pagreitinama dalelių cirkuliacija ir juodoji skylė greičiau užsitraukia.

Vakar ši taisyklė buvo pritaikyta su kaupu -- planuotas lengvas apie 30km rytinis pasivažinėjimas dviračiais pavirto į 60km kelionę po Vilniaus apylinkes ir Trakų ežeryną. Taip jau būna, kai susitinka dvi negležnos moteros, kurioms įprasta mesti kelią dėl takelio ir nelygis apsisukti atgal :) Užtat po dvigubo atstumo ir kibinai dukart skanesni!

Kitas žygis -- kur nors tarp Elektrėnų ir Semeliškių. Kviečiame prisijungti visus norinčius :)

Labai labai blogai, kai viduje lieka tuščia. Ta tuštuma kaip juodoji skylė – vis plečiasi plečiasi plečiasi ir galiausiai gali sutraukti tave visą į save. Po to liksi tūnoti savo viduje visas sutrauktas. Su visom pėdom. Kad taip neatsitiktų, reikia imtis skubių priemonių ir tą juodąją skylę pradanginti.

Pirma taisyklė – VIDINĖS TUŠTUMOS NEĮMANOMA UŽPILDYTI KĄ NORS Į JĄ DEDANT. Cukrūs ir pyragai, vynai ir midūs, knygos, fotografijos, kalnai ir pakalnutės, žodžiai, žodžiaižodžiaižodžiai – viskas nugarma į bedugnę.

VIENINTELIS BŪDAS JĄ UŽPILDYTI -- KĄ NORS DUOTI :) Pavyzdžiui, neatlygintinai duoti kraujo. Tų, kurie nebijo adatų, Vilniuje, Žolyno g. 34, visuomet laukia ši puiki galimybė. Taip pat malonus aptarnavimas, saldi arbata, sausainiai ir besišypsančios seselės. Nuleidus 475ml, bent jau galva palengvėja tiek, kad jokia juodoji skylė jos nebeįtrauks :)

Tu ir tavo žmogus – kaip dvi poros pėdų. Iš pradžių jos šoka. Spaudžia akseleratorių. Ilsisi iškištos pro automobilio langą. Dar šoka. Vėliau kopia į kalnus, mindžioja vienos ant kitų, brenda per upes, mina pedalus, šokinėja per įkaitusius akmenis. Auč. Kai pavargsta – panyra į minkštą pajūrio smėlį. Pirštais pešioja šviežią žolę. Glostinėja medžių šaknis. Vis dar keliauja kartu, bet atskiromis tiesėmis. Kol galiausiai, paskutinį kartą švelniai susilietusios padais, nužingsniuoja skirtingais keliais.

Atrodo, viskas gerai -- kelią juk pats renkiesi.

Bet kažkodėl taip tuščia viduje…

Ką daryti, jei šviesa tunelio gale iš tikro yra į tave važiuojantis traukinys?

Kaip tam anekdote, kurį tikriausiai vienintelį visad prisimenu:

Sėdi trys pomidoriukai ant bėgių. Atvažiuoja traukinys. Pirmasis pomidoriukas sako:

- Oj, na va, tuoj mus suvažinės traukinys.

Antrasis pomidoriukas pritaria:

- Aha.. na ką padarysi…

O trečiasis labai savim pasitikinti pomidoriukas sako:

- Aš tai pabandysiu pabėgti nuo traukinio, tikiu savim, man pavyks!

Atvažiuoja traukinys ir pasigirsta: “Puk…..   puk…..   uf uf uf..puk”

Kaip reikia, kad kartais atsirastų koks nors šviesiukas šalia, kuris laiku sugriebtų ranką ir nutemptų nuo tų bėgių :)

Labanakt šviesiukai:)

jis neturi

ką veikti

neturi

šuns

neturi

batų

koju irgi

neturi

kompo

neturi

supermobilio

ir degalų

neturi

proto

ir sąžines

noro gyventi

ir noro

numirti

neturi

kur ir su kuo

miegoti

klausyti

senti

ko geisti

diplomo

neturi

eurų dolerių

litų

televizoriaus

DVD

butelio vyno

neturi

Sezano paveikslo

kepurės

neturi

širdies

talento

draugo

bilieto

i vieną

pusę

nieko

neturi

savęs irgi

baltas toks

guli

ir

jam nieko

nereikia

2005-12-14 skulptūros peržiūra

kažkaip labai man tiko dabar

+ Jurgos Benamio daina

Grožis kaip mėnulis -- jis spindi tik dėl kieno nors kito šviesos.

Tai jau kaip pasišviesim, taip gražu mums ir bus.

Po skanių pietų labai gerai yra papenėti ir sielą. Šiam vakarui puikiai tiko mozambikiečio rašytojo Mia Couto novelė “A despedideira”. Minčių srautas moters, radusios savo žmogų ir jo netekusios. Gal šiek tiek keistoka skaityti taip jautriai parašytą moters išpažintį ir žinoti, kad autorius -- vyras. Visiškai atsikračiau mito, kad vyrai niekada nesupras, kas dedasi moterų viduje. Dabar manau, kad jie nesupranta tik to, ko pačios moterys apie save nesupranta : )

Na šeip ar taip, išpažinties “autorė” pasirodė labai artima man -- padaryta iš vandens, atidi detalėms, materializuojanti būsenas. Viena frazė tiesiog įstrigo gerklėj ir kol kas dar nepavyko jos nuryti:

Kai jis ištarė man žodį, tą pirmąją dieną, supratau, kad iki šiol nesu su niekuo kalbėjusi.

Kodėl negaliu nuryti? Kartais žinomus dalykus reikia perskaityti, kad iš pasąmonės jie susiprojektuotų į sąmonę. Pastaruoju metu bandau prikimšti pagalvę, kuri vadinasi Tavo Žmogus. Surankioti pūkus, kurių kiekvienas reikštų Tavo Žmogaus esmę. Taigi ta frazė atseikėjo gerą saują pūkų mano pagalvei. Su savo žmogumi gali Kalbėti. Kalbėjimas yra Prasminga Būsena. Kalbėdamas savo žmogui gali pasakyti tai, ko net sau pasakyti negalėtum.

Va. Einu prigulsiu ant tos pagalvės, kad jau minkštesnė pasidarė… Labanakt : )