Praeitos savaitės seminaro tema buvo „Nestabilumas“. Architektai peizažistai pristatė tris upių integravimo į miesto urbanistinę sistemą projektus. Skamba keistokai – visuomet upę suvokiau kaip neatskiriamą miesto elementą, kurio krantuose ir pradeda formuotis miestas. Tačiau čia, subtropinėje klimato juostoje, yra tokia maža problemėlė – vasarą upės tiesiog dingsta. Didžiosios upės lieka vandeningos visus metus, tačiau smulkiosios pavirsta į krūmokšniais apaugusius sausus griovius, niekaip nepritaikomus ir nenaudojamus.

Seminare pristatyti projektai koncentravosi į daugiaplanį projektavimą – architektai lygiagrečiai ieškojo sprendimų, aktualių kai upė „yra“ ir kai jos „nėra“. Man šių koncepcijų esmė pasirodė bandymas „stabilizuoti nestabilumą“. Turime pokyčių amplitudę ir ją įrėminame kaip konstantą. Jaučiat jėgą? : )

Gamta cikliškai keičiasi, o mes, žmonės, bandom ją susprausti į krantines. Įvesti savą, žmogiško suvokimo stabilumą. Išrandam elektros lemputę, vualia – diena gali trukti visą parą. Pomidorus šiltnamiuose galime užauginti kad ir speiguotą žiemą. Mums nebereikia ekvilibruoti priklausomai nuo aplinkybių. Mes aplinkybes prisitaikom prie savęs : ) Gal čia vadinasi civilizacija ar ką..

Ironiška, kad ta civilizacija/stabilizacija pati sukuria veiksnius, kurie ją destabilizuoja. Karas/badas/maras. Ekonominė krizė. Žiūrėk, ateina ir viską išmuša iš vėžių.