Tiesa pasakius, pirmą kartą gaminau vakarienę 30-čiai žmonių. Ir dar ne bet kokią -- su visokiais aperityvais, užkandžiais, pirmais/antrais patiekalais, desertais ir gėrimais… Tiesa, prie keptuvių plušau ne viena -- subūrėme labai rimtą ir profesionalią kukų komandą, kurią sudarė architektė Agnė, mokslininkė Migla ir politologas Darius :) Nepaisant visų įmanomų stichinių nelaimių (iš pradžių virtuvę užliejome, o po to profilaktiškai ją padegėme), viskas vyko pagal planą, visi liko sveiki ir sotūs.

Viskas tik prasideda...

Iš pradžių skutome bulves. Daug bulvių. Laaaabai daug bulvių…

Tiesa sakant, iš to, ką mes gaminome, tikru lietuvišku valgiu galima būtų pavadinti nebent juodą duoną, kurios pavyko nusipirkti rusų-ukrainiečių parduotuvėje…

…kaip ir varškės, grietinės, bei milijoną litrų tikrai skanaus ir ilgesį keliančio kefyro ”зopькa мoя” :) :

Iš kurio prigaminome dideliausią puodą “šaltos rožinės sriubos”:

Svečius pasitikome be druskos, bet užtat su duona ir kažkuo rimčiau:

Vaišinome kepta duona su sūrio ir česnakų padažu, stebuklingais miško grybukais, šprotais bei silkute:

Iš vakaro užraugėme giros iš koncentrato ir mielių. Tiesa, iki tikros naminės duonos girutės jai buvo toli gražu, bet atšaldyta “ėjo” kaip reikiant.

Tiems, kurie vis dar abejojo lietuviškos virtuvės privalumais, pateikėme neginčijamus įrodymus -- bulvinius blynus su mėsa ir stebuklingais padažais. Na, o pasisaldinimui kepėm trupininį varškės pyragą su obuoliais. Vėlgi, nelabai lietuviškas desertas, bet ties desertu, matyt, ilgiausiai laužėm galvą, juolab, kad labai jau sudėtinga perspjauti cukraus magnatus portugalus, turinčius milijardus originalių saldėsių :)

Apibendrinant, portugalų skonio receptoriai užskaitė mūsų pastangas. Dabar tykiai tykiai laukiam skrandžių atsiliepimų…

Visad smagu sulaukti svečių iš Lietuvos.

O jei svečiai atvyksta su tiramisu, gelėm ir nenumaldomu noru pašeiminikauti virtuvėje -- tada trigubai smagu : )

Jap, geriausi virėjai -- vyrai.

Ša, daugiau nei žodžio. Einu valgyt : D Jum belieka pavydėti.