primavera

“Vagių turgus” -- taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių -- prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja -- eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių -- sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu -- iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Paveldosaugos užduočiai atlikti man prireikė erdvinio vieno Lisabonos rajono vaizdelio. Kadangi šiais laikais paprastas eilinis pilietis gali gauti tooooookių dalykų, kokių prieš 10 metų net nesapnavo, visa užsipatenkinus atsidariau Google Earth ir pradėjau skraidžioti virš miesto, ieškodama ko man reikia. Deja, kadangi Lisabona yra vieni kalnai ir pakalnės, tai ten, kur nėra uploadinti 3D pastatai, urbanistinis tinklas gerokai išsikraipo. Negavau ko norėjau, bet radau progą paturistauti bent jau virtualioje erdvėje, pasigrožėti Lisabona iš paukščio skrydžio saulei leidžiantis.

Lisabonos vaizdas iš kito upės kranto (5:30 h)

Po to, net nežinau kodėl, nuklydau į Varšuvą :) Jo:) Radau draugų capoeiristų namus ir pievą, kurioje vasarą klausiausi pop karalienės, kuri dar kol kas nemirė kaip Džeksonas. Šeip ar taip, Varšuvos 3D vaizdas paliko gana neblogą įspūdį, nesunkiai galima susivokti miesto struktūroje.

Varšuva (6:30 h)

Na o galiausiai, visiškai užvaldyta nostalgijos, nuskridau į Wilno nasze, gimtąjį mylimajį pasiilgtąjį miestą. Ir ką radau???????? Ogi tyrlaukį kažkokį. Nu atsiprašau, pora bažnyčių, Katedra su varpine (fenks gad, Valdovų rūmų niekas dar neuploadino), Rotušė, Aušros Vartai, TV bokštas, na aišku saltoniškių Hanneris ir Victoria… Ir viskas. Net Konstitucijos prospekto “dangoraižių” nėra.

Vilnius (11:15 h)

Kažkaip susimėčiau -- gal ir nėr daugiau ką rodyt? :)

Aš Vilnių labai myliu, tai dabar jaučiuosi kaip išduota :)

Beje, respektas VU Matematikos ir informatikos fakultetui! Virtualiai pasikaustę užseniečiai šį pastatą matyt įtraukia į lankytinų vietų sąrašą, nes jis, jei neklystu, didžiausias iš visų 3D objektų, sumestų į Vilniaus žemėlapį :D

Man labai patinka gyventi Lisabonos Belém rajone. Nesvarbu, kad iki centro savakojiškai nenužingsniuosi, o užsibuvęs ilgiau kokiam nors Bairro Alto, namo sunkiai pargrįši… Bet, pavargus nuo miesto šurmulio, triukšmo ir belejono turistų, taaaaaaip gera išbėgti į pakrantę, pakvėpuoti oru, kurį vėjai atpučia nuo Vandenyno. Man nuo namų iki pakrantės -- ranka paduot, tereikia perlipti geležinkelio bėgius.

Čia visuomet daug žmonių, bet čia niekas NESKUBA, visi ilsisi : ) Tėvai atsiveda sūnus pažaisti futbolo, porelės ateina paburkuoti, žvejai dugninukėm žvejoja bakaliau. Išilgai pakrantės įrengti puikūs dviračių ir pėsčiųjų takai, taigi sugalvojęs “pasisveikatinguoti”, čia būsi priimtas išskėstomis rankomis. Sportuoja visi -- nuo jaunų mergaičių, nesusigyvenančių su savo svoriu, iki senukų, nepasiduodančių senatviniam marazmui.

Parkely ties pėsčiųjų trasa įrengta treniruoklių aikštelė -- puiki proga pakačialinti bicką, tricką ar sėdimosios raumenį ir pabendrauti su bendraminčiais/bendrasporčiais. O po to pasidovanoti sau prizą -- prisėsti kavinukėje prie keleivinio uosto arba jachtklube ir pasimėgauti Pasteis de Nata, mmmm… Ir pasidžiaugti, kad žmonės jaučia malonumą sveikai gyventi.