Tiesa pasakius, pirmą kartą gaminau vakarienę 30-čiai žmonių. Ir dar ne bet kokią -- su visokiais aperityvais, užkandžiais, pirmais/antrais patiekalais, desertais ir gėrimais… Tiesa, prie keptuvių plušau ne viena -- subūrėme labai rimtą ir profesionalią kukų komandą, kurią sudarė architektė Agnė, mokslininkė Migla ir politologas Darius :) Nepaisant visų įmanomų stichinių nelaimių (iš pradžių virtuvę užliejome, o po to profilaktiškai ją padegėme), viskas vyko pagal planą, visi liko sveiki ir sotūs.

Viskas tik prasideda...

Iš pradžių skutome bulves. Daug bulvių. Laaaabai daug bulvių…

Tiesa sakant, iš to, ką mes gaminome, tikru lietuvišku valgiu galima būtų pavadinti nebent juodą duoną, kurios pavyko nusipirkti rusų-ukrainiečių parduotuvėje…

…kaip ir varškės, grietinės, bei milijoną litrų tikrai skanaus ir ilgesį keliančio kefyro ”зopькa мoя” :) :

Iš kurio prigaminome dideliausią puodą “šaltos rožinės sriubos”:

Svečius pasitikome be druskos, bet užtat su duona ir kažkuo rimčiau:

Vaišinome kepta duona su sūrio ir česnakų padažu, stebuklingais miško grybukais, šprotais bei silkute:

Iš vakaro užraugėme giros iš koncentrato ir mielių. Tiesa, iki tikros naminės duonos girutės jai buvo toli gražu, bet atšaldyta “ėjo” kaip reikiant.

Tiems, kurie vis dar abejojo lietuviškos virtuvės privalumais, pateikėme neginčijamus įrodymus -- bulvinius blynus su mėsa ir stebuklingais padažais. Na, o pasisaldinimui kepėm trupininį varškės pyragą su obuoliais. Vėlgi, nelabai lietuviškas desertas, bet ties desertu, matyt, ilgiausiai laužėm galvą, juolab, kad labai jau sudėtinga perspjauti cukraus magnatus portugalus, turinčius milijardus originalių saldėsių :)

Apibendrinant, portugalų skonio receptoriai užskaitė mūsų pastangas. Dabar tykiai tykiai laukiam skrandžių atsiliepimų…

O butokas Joakin Manik, pavasario gerų darbų (ir matrioškų:) įkvėptas, parūpino mano dviratukui naują rūbą! Uch, dabar ir aš lėkiosiu pavasariškai :)

Na ir iškart galiu paskelbti pastebėjimą -- Lisabona yra labai labai labai blogas miestas važinėtis dviračiu :D Jau po pirmųjų pasivažinėjimų raunu žilus plaukus: dviračių takų nėra, važiuoji gatvėmis -- vairuotojai dviratininkų nematę, nežino kaip elgtis, apvažiuoti nemoka, pasimeta vargšeliai; važiuoji šaligatviu -- žmonių belejonas, turistai visokie apsisvaigę, į skambutį arba nereaguoja, arba išgirdę iškart puola po ratais… Žodžiu, yra kas veikti.

Tiesa, žvelkime į teigiamą pusę: Lisabona po truputį dviratifikuojasi -- jau yra nutiestas daug maž patogus dviračių takas palei upę, keletas -- gyvenamuosiuose rajonuose, žiūrėk, nepraeis nei 100 metų ir jau galėsiu patogiai iš namų nuvažiuoti į univerą :)

Na, o kol kas džiaugiuosi sumažėjusiomis laiko sąnaudomis ir galimybe bent dalį sunkios architektūros studento naštos (kompiuteris, kompiuterio įkroviklis, šokių bateliai, fotoaparatas, popieriaus rulonas ploteriui, katalogai, maketas, pietūs, tikrai sunkus maketpeilis, sportinė apranga…) perkelti ant galinio rato :)

Visi laikom špygas, kad mano žirgelio bent jau metų bėgyje nenučiuptų ilgapirščiai :)

Man kartais atsibosta žmonės. Na, su jais reikia kalbėtis, jų klausyti, išgirsti, užjausti, gilintis, spręsti, padėti… Viskas čia gerai, bet tiesiog atsibosta kartais.

Taigi, kai staiga taip ėmė ir atsibodo, susiradau bendravimo alternatyvą ir aplankiau gyvunėlius Lisabonos zoologijos sode. Nes gyvunėliai (išskyrus uodus) niekad neatsibosta! Galiu valandą spoksoti į kokį nors miegantį tigrą ir jis vis tiek bus įdomus :) Aišku, gaila narvuose laikomų žvėrių, na bet kol kas nepasitaikė galimybė miegantį tigrą pamatyti laisvėje, taigi gailestį nustumiu į antrą planą.

Kažkur skaičiau, kad Lisabonos zoologijos sodas yra vienas geriausių pasaulio kolekcinių zoo sodų, turintis per 350 skirtingų gyvūnų rūšių. Man jis pasirodė nei pernelyg didelis, nei pernelyg įspūdingas, bet ir nenuvylė. Patiko tai, kad jame galima praleisti visą dieną -- ne tik padraugauti su beždžionėm ir koalom, bet ir užsukti į pasirodymą delfinariume, snūstelėti prie tvenkinuko pas pelikanus, įlipti į cable car’ą ir peržvelgti visą sodą iš viršaus, sudalyvauti jūros liūtų šėrime arba patiems pavalgyti piknikų zonoje. Visos pramogos įskaičiuotos į bilieto kainą, kuri, tiesa, nemaža -- 16,5 Eu. Šiek tiek pasigedau roplių įvairovės, bet beždžionių “skyrius” tai tikrai įspūdingas, tiek įvairiausių rūšių dar nebuvau mačiusi -- nuo mažutėlyčių tamarinų iki milžininškų gorilų. Beje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, didžiųjų beždžionių gyvenimo sąlygos sode pasirodė visai padorios -- dideliausi plotai, visokios karstyklės, namukų dizainas pagal užsakovų pageidavimus. Tik babuinus kažkodėl sugrūdo į baisų geležinį narvą, nežinau kuo jau jie prasikalto.

Pas žirafas staiga susivokiau, kad visiškai nemoku fotografuoti gyvūnų… Tiesiog niekada ir neteko to daryti, vienintelis mano modelis buvo pilkasis tigras, sveriantis 6kg ir dažniausiai snaudžiantis ant sofos mano namuose :) O laukiniai gyvūnai kažkokie nenuspėjami, visai nesisekė “gaudyti”. Išskyrus visokius apsimiegojusius liūtus ir dar dramblius, kurie šeip lėtai juda:) Jooo, čia tau ne kokia nors miesto gatvelė, bažnyčia ar kalnų peizažas, ar pagaliau ne žmogus, kurio veiksmus dažniausiai gali atspėti ir kurio išraiškos lengviau suprantamos…

Katukai

Baklažanas ir baklažaniukas fotkintis nepanoro

Na, prieš miegutį -- mįslė (labai lengva, nes prieš miegutį):

Kas gi čia?

Labanakt :)

Paprastai Namai man asocijuojasi su pastovumu, todėl jaučiuosi gana keistai, kai tenka kas 4 mėnesius kraustytis į naują vietą. Nepavyksta tiesiog išeiti -- tai savotiškas copy/paste, jausmas, kad tavo apnaminta erdvė liks visuomet kaip buvus.

Kad poilsio kampelis visuomet turės tą jaukią šviesą;

Poilsio šviesa

Ryte pažadins įprasti garsai;

Ryto garsai

Kavinuką pavyks rasti net neatmerkus užsimiegojusių akių;

Kavinukas & Co.

O trūkstamų produktų lentelė virtuvėje niekuomet nerodys to, ko Iš Tikrųjų trūksa…

Produktų lentelė

Beje, nauji namai labai šaunūs :)

Nuoširdžiai jūsų,

Margutis Pliazhinis

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Dangaus skliauto dovanos pamažėl įveikė namo stogą -- laiptinėje taipogi pradėjo lyti :) Ne bėda -- kaimynai, matyt, prie to pripratę ir apsirūpinę apsaugos priemonėm -- išraiškingų spalvų plastikiniais dubenim :) Taigi, turim nuosavą fontaną.

Dabar, kiekvieną kartą išeidama iš namų privalau įmesti ten monetą. Kad grįžčiau :)

Kuom ne Trevi?

Eheeeeei -- Pavasari, kur tu???????

Kartais visai verta dirbti pernakt :) Vakar 1:37 Grinvičo laiku mane užklupo labai netikėtas, šiek tiek šiurpokas, bet labai smagus… žemės drebėjimas, muahaha:)

Esu apturėjusi kelis Lietuvoje ir Ispanijoje, na bet šis kur kas rimtesnis -- net 6 balai pagal Richterio skalę. Jis buvo jaučiamas Pirėnų pusiasalyje ir Maroke. Seismologų duomenimis -- stipriausias nuo 1969 metų. Tiesa, smūgių epicentras buvo Atlanto vandenyne apie 250 km nuo Lisabonos. Na, bet man pakako, per tas 5 sekundes spėjau pagalvoti, kur čia logiškiau būtų slėptis jei reikalai surimtėtų -- ar po stalu, ar tarpdury, ar gal geriau reikia į lauką eiti…po to dar spėjau pagalvoti, kad jausmas panašus lyg važiuojant tais senais senais Vilniaus troleibusais (net nežinau ar jie dar važinėja, ar visus nužudė soliariai :).

Aha, pasiilgau Vilniaus :)

Ryt kraunuosi lagaminus!!!

Brenda pušys per pusnynus...

...ir išbrist niekaip negal

Žiemą vasarą žalia, kas?

Saulės nukirptos kasos

O jeigu ką, tai pasiilgau sniego :D

Slidžių, glühwein’o ir guliašovos…