primavera

Prieš savaitę eilinį kartą Persinaminau: Išsinaminau (susikroviau visus Namus į lagaminą), persinešiau į naują Namų Talpą ir Susinaminau iš naujo.

Paprastai Namai man asocijuojasi su pastovumu, todėl jaučiuosi gana keistai, kai tenka kas 4 mėnesius kraustytis į naują vietą. Nepavyksta tiesiog išeiti – tai savotiškas copy/paste, jausmas, kad tavo apnaminta erdvė liks visuomet kaip buvus.

Kad poilsio kampelis visuomet turės tą jaukią šviesą;

Poilsio šviesa

Ryte pažadins įprasti garsai;

Ryto garsai

Kavinuką pavyks rasti net neatmerkus užsimiegojusių akių;

Kavinukas & Co.

O trūkstamų produktų lentelė virtuvėje niekuomet nerodys to, ko Iš Tikrųjų trūksa…

Produktų lentelė

Beje, nauji namai labai šaunūs :)

Linksmų Šv.Velykų, tautiečiai! :)))

Nuoširdžiai jūsų,

Margutis Pliazhinis

Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi – Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos – buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale – bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo – oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas – Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys – tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų – projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį – stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai – gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų – daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse – žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai – lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime – sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų – teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos – nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti – pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis – autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų – kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų – ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi – čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių – nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Lisabonoje kažkoks liūčių sezonas…

Dangaus skliauto dovanos pamažėl įveikė namo stogą – laiptinėje taipogi pradėjo lyti :) Ne bėda – kaimynai, matyt, prie to pripratę ir apsirūpinę apsaugos priemonėm – išraiškingų spalvų plastikiniais dubenim :) Taigi, turim nuosavą fontaną.

Dabar, kiekvieną kartą išeidama iš namų privalau įmesti ten monetą. Kad grįžčiau :)

Kuom ne Trevi?

Eheeeeei – Pavasari, kur tu???????

Kartais visai verta dirbti pernakt :) Vakar 1:37 Grinvičo laiku mane užklupo labai netikėtas, šiek tiek šiurpokas, bet labai smagus… žemės drebėjimas, muahaha:)

Esu apturėjusi kelis Lietuvoje ir Ispanijoje, na bet šis kur kas rimtesnis – net 6 balai pagal Richterio skalę. Jis buvo jaučiamas Pirėnų pusiasalyje ir Maroke. Seismologų duomenimis – stipriausias nuo 1969 metų. Tiesa, smūgių epicentras buvo Atlanto vandenyne apie 250 km nuo Lisabonos. Na, bet man pakako, per tas 5 sekundes spėjau pagalvoti, kur čia logiškiau būtų slėptis jei reikalai surimtėtų – ar po stalu, ar tarpdury, ar gal geriau reikia į lauką eiti…po to dar spėjau pagalvoti, kad jausmas panašus lyg važiuojant tais senais senais Vilniaus troleibusais (net nežinau ar jie dar važinėja, ar visus nužudė soliariai :).

Aha, pasiilgau Vilniaus :)

Ryt kraunuosi lagaminus!!!

Brenda pušys per pusnynus...

...ir išbrist niekaip negal

Žiemą vasarą žalia, kas?

Saulės nukirptos kasos

O jeigu ką, tai pasiilgau sniego :D

Slidžių, glühwein’o ir guliašovos…

“Vagių turgus” – taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių – prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja – eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių – sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu – iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Paveldosaugos užduočiai atlikti man prireikė erdvinio vieno Lisabonos rajono vaizdelio. Kadangi šiais laikais paprastas eilinis pilietis gali gauti tooooookių dalykų, kokių prieš 10 metų net nesapnavo, visa užsipatenkinus atsidariau Google Earth ir pradėjau skraidžioti virš miesto, ieškodama ko man reikia. Deja, kadangi Lisabona yra vieni kalnai ir pakalnės, tai ten, kur nėra uploadinti 3D pastatai, urbanistinis tinklas gerokai išsikraipo. Negavau ko norėjau, bet radau progą paturistauti bent jau virtualioje erdvėje, pasigrožėti Lisabona iš paukščio skrydžio saulei leidžiantis.

Lisabonos vaizdas iš kito upės kranto (5:30 h)

Po to, net nežinau kodėl, nuklydau į Varšuvą :) Jo:) Radau draugų capoeiristų namus ir pievą, kurioje vasarą klausiausi pop karalienės, kuri dar kol kas nemirė kaip Džeksonas. Šeip ar taip, Varšuvos 3D vaizdas paliko gana neblogą įspūdį, nesunkiai galima susivokti miesto struktūroje.

Varšuva (6:30 h)

Na o galiausiai, visiškai užvaldyta nostalgijos, nuskridau į Wilno nasze, gimtąjį mylimajį pasiilgtąjį miestą. Ir ką radau???????? Ogi tyrlaukį kažkokį. Nu atsiprašau, pora bažnyčių, Katedra su varpine (fenks gad, Valdovų rūmų niekas dar neuploadino), Rotušė, Aušros Vartai, TV bokštas, na aišku saltoniškių Hanneris ir Victoria… Ir viskas. Net Konstitucijos prospekto “dangoraižių” nėra.

Vilnius (11:15 h)

Kažkaip susimėčiau – gal ir nėr daugiau ką rodyt? :)

Aš Vilnių labai myliu, tai dabar jaučiuosi kaip išduota :)

Beje, respektas VU Matematikos ir informatikos fakultetui! Virtualiai pasikaustę užseniečiai šį pastatą matyt įtraukia į lankytinų vietų sąrašą, nes jis, jei neklystu, didžiausias iš visų 3D objektų, sumestų į Vilniaus žemėlapį :D

Man labai patinka gyventi Lisabonos Belém rajone. Nesvarbu, kad iki centro savakojiškai nenužingsniuosi, o užsibuvęs ilgiau kokiam nors Bairro Alto, namo sunkiai pargrįši… Bet, pavargus nuo miesto šurmulio, triukšmo ir belejono turistų, taaaaaaip gera išbėgti į pakrantę, pakvėpuoti oru, kurį vėjai atpučia nuo Vandenyno. Man nuo namų iki pakrantės – ranka paduot, tereikia perlipti geležinkelio bėgius.

Čia visuomet daug žmonių, bet čia niekas NESKUBA, visi ilsisi : ) Tėvai atsiveda sūnus pažaisti futbolo, porelės ateina paburkuoti, žvejai dugninukėm žvejoja bakaliau. Išilgai pakrantės įrengti puikūs dviračių ir pėsčiųjų takai, taigi sugalvojęs “pasisveikatinguoti”, čia būsi priimtas išskėstomis rankomis. Sportuoja visi – nuo jaunų mergaičių, nesusigyvenančių su savo svoriu, iki senukų, nepasiduodančių senatviniam marazmui.

Parkely ties pėsčiųjų trasa įrengta treniruoklių aikštelė – puiki proga pakačialinti bicką, tricką ar sėdimosios raumenį ir pabendrauti su bendraminčiais/bendrasporčiais. O po to pasidovanoti sau prizą – prisėsti kavinukėje prie keleivinio uosto arba jachtklube ir pasimėgauti Pasteis de Nata, mmmm… Ir pasidžiaugti, kad žmonės jaučia malonumą sveikai gyventi.