Cova da Moura
Saturday, February 20th, 2010Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi -- Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos -- buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale -- bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.
Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu, pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.
Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.
Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.
Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.
Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…
Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.
Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.
Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.
Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)
Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.
Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:
Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.
Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.
Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)
Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…
… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:
Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.
Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)
Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.
O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.
Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.
















