primavera

Šiandien bevaikštinėdama po rajoną, kuriame netrukus apsigyvensiu, aptikau vietinį botanikos sodą. Tai nedidelis parkas, priklausantis Lisabonos Technikos universiteto Agronomijos institutui. Galbūt žiema ir nėra pats tinkamiausias metas grožėtis augalais, bet įdomių žalėsių netrūko. Be to, botanikos soduose visuomet tvyro kažkokia didinga ramybė ir ypatingas mikroklimatas, kuris susikondensuoja ant odos ir minčių vos tik įžengus pro vartus.

Spalvos parke pasirodė visai ne žiemiškos:

O čia auga persimonai. Na tokie mažučiai, matyt nemodifikuoti:

Įsitaisęs tarp egzotinių augalų plunksneles sau ramiai kedeno povas. Deja, mano kompanija jam pasirodė ne itin pageidaujama, taigi visas pasipūtęs lėtai nužingsniavo ieškoti ramybės.

Po to dar sutikau du katinus. Jie irgi buvo nedraugiški ir bendrauti nesutiko.

Matyt nuėjo povo medžioti.

Šiais atvirų sienų laikais yra du būdai, padedantys nustatyti, kada išvažiavai iš Portugalijos ir jau esi pietų Ispanijoj.

Pirmas -- reikia stebėti spalvas. Kai mėlynai baltus vėjus ir laivų stiebus pakeičia raudonos žemės dulkės, kylančios, kai nukrenta apelsinas -- tai jau ženklas.

Kitas būdas tinka, kai netyčia užmiegi ir stebėti neišeina. Tada reikia daryti taip -- miegi miegi ir jei atsibudęs staiga pamatai daug rimtų asiliukų, pririštų prie šulinių alyvmedžių giraitėse -- tu jau Ispanijoje.

Kai šį savaitgalį vykau aplankyti draugų Sevilijoj, man padėjo abu būdai :) Na dar galima stebėti kelių ženklus, bet labai nuobodu.

Sevilija -- miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Pirmą kartą Sevilijoj praleidau pusę metų, antrą -- savaitėlę, dabar -- tik pora dienų, bet visada ten jaučiuosi kažkaip jaukiai. Šiuo metu mieste prieššventinis šurmulys, daugybė žmonių gatvėse, šviesų, muzikos ir keptų kaštonų. Taip pat vyksta Kalėdinė prakartėlių mugė -- labai linksmas reiškinys. Prekyvietė, kurioje gali įsigyti viską nuo A iki Z savo namų prakatrėlei: šventųjų, piemenukų, valstiečių figurėles (visiems skoniams -- statiškas, judančias, baltaodes, juodaodes), visą fermą gyvulių ir paukščių, dekoratyvinių vaisių bei daržovių, šieno ėdžioms, smilkalų ir visko visko ko tik širdis geidžia. Mėgsta tie ispanai žaisti :)

Rotušės aikštėj šiuo metu eksponuojamos Xavier Mascaró skulptūros, skirtos kontempliuoti apie praeitį ir dabartį, mirusias ir būsimas civilizacijas.

Trumpa savaitgalio sąmatėlė:

- vienintelė keleivė visam autobuse važiuojant į priekį;

- plačių pečių juodaodis bendrakeleivis važiuojant atgal;

- 1 capoeiros workshopas;

- 4 tik ką pakrikštyti capoeiristai;

- 1 roda de vinho, mmmmm;

- aplankyta Lebrija, miestelis apie 60 km į pietus nuo Sevilijos;

- 3 valandos arabiškoje arbatinėje;

- neįsivaizduojamas kiekis ispaniškų tapų ir kitokių skanumynų; alaus irgi;

- 1 skaudantis skrandis;

- 1 nubauduotas vairuotojas;

- 1 L.A. salsa ir 1 čiačia;

- 1 žmogus-palmė;

- daug vėlavimo ir laukimo;

- patobulintas andalūziško slengo žodynas;

- papildytas andalūziškų gestų žinių bagažas;

- neproporcingai mažas miego kiekis;

- jo… einu miegot, labanakt :)

O jeigu ką, tai pasiilgau sniego :D

Slidžių, glühwein’o ir guliašovos…

Senatvė yra reiškinys, kai paskutinių kartų skaičius viršija pirmų kartų skaičių.

Vis prisimenu tą pirmą kartą, kai paskutinį kartą ėjau į mokyklą :D

“Vagių turgus” -- taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių -- prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja -- eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių -- sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu -- iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Šiandien iš vienos capoeiristės lūpų išgirdau patį baisiausią dalyką, kokį tik įmanoma išgirsti iš capoeiristės lūpų :D Cituoju:

I went to that workshop, but there was only capoeira regional, so I didn’t DANCE, just observed…

Baisus padėtis.

Tiesa, ji yra angoleira ir labai gražiai dainuoja, tai dabar galvoju kur dėti tą kablelį :D

Na, o nuotaikai pakelti -- keletas Molezos, Paparazzi ir dar kažkieno fočkių iš 2008 m Mundial de Capoeira Brazilijoje, juhuuu!

Et… bausti negalima, atleisti :)

Labanakt:)

Labai užskaitau recycling. Na ne tiek dėl ekologinių paskatų, kiek dėl galimybių kūrybingiems žmonėms nustebinti netradiciniu požiūriu ir, atrodytų, elementariomis, bet originaliomis idėjomis. Todėl, kai prispyrė reikalas įsigyti naują laikmeną savo keliems eurams ir studento pažymėjimui, nesusilaikiau ir viename Lisabonos turgelyje įsigijau piniginę, pagamintą iš panaudotų pieno pakelių. Jap, iš Tetra Pak‘o. Jas pardavinėjo tokia indė, o produktai turi savo prekės ženklą – „ all 4 Krishna “, Handmade ecofriendly product. Viršelis dekoruotas kažkokiu reklaminiu plakatu, o įlindus vidun, galiu matyti karvytes ir išskaityti, kad kadaise tas pieno pakelis talpino pusiau riebų pieną,mmmm.. : D

Žinau -- lašas jūroje.

Bet jei negali pats kažko padaryti, tuomet palaikyti geras iniciatyvas -- puiki išeitis.

jis neturi

ką veikti

neturi

šuns

neturi

batų

koju irgi

neturi

kompo

neturi

supermobilio

ir degalų

neturi

proto

ir sąžines

noro gyventi

ir noro

numirti

neturi

kur ir su kuo

miegoti

klausyti

senti

ko geisti

diplomo

neturi

eurų dolerių

litų

televizoriaus

DVD

butelio vyno

neturi

Sezano paveikslo

kepurės

neturi

širdies

talento

draugo

bilieto

i vieną

pusę

nieko

neturi

savęs irgi

baltas toks

guli

ir

jam nieko

nereikia

2005-12-14 skulptūros peržiūra

kažkaip labai man tiko dabar

+ Jurgos Benamio daina

Man labai patinka gyventi Lisabonos Belém rajone. Nesvarbu, kad iki centro savakojiškai nenužingsniuosi, o užsibuvęs ilgiau kokiam nors Bairro Alto, namo sunkiai pargrįši… Bet, pavargus nuo miesto šurmulio, triukšmo ir belejono turistų, taaaaaaip gera išbėgti į pakrantę, pakvėpuoti oru, kurį vėjai atpučia nuo Vandenyno. Man nuo namų iki pakrantės -- ranka paduot, tereikia perlipti geležinkelio bėgius.

Čia visuomet daug žmonių, bet čia niekas NESKUBA, visi ilsisi : ) Tėvai atsiveda sūnus pažaisti futbolo, porelės ateina paburkuoti, žvejai dugninukėm žvejoja bakaliau. Išilgai pakrantės įrengti puikūs dviračių ir pėsčiųjų takai, taigi sugalvojęs “pasisveikatinguoti”, čia būsi priimtas išskėstomis rankomis. Sportuoja visi -- nuo jaunų mergaičių, nesusigyvenančių su savo svoriu, iki senukų, nepasiduodančių senatviniam marazmui.

Parkely ties pėsčiųjų trasa įrengta treniruoklių aikštelė -- puiki proga pakačialinti bicką, tricką ar sėdimosios raumenį ir pabendrauti su bendraminčiais/bendrasporčiais. O po to pasidovanoti sau prizą -- prisėsti kavinukėje prie keleivinio uosto arba jachtklube ir pasimėgauti Pasteis de Nata, mmmm… Ir pasidžiaugti, kad žmonės jaučia malonumą sveikai gyventi.

Vakar teko apsilankyti Convento do Santíssimo Sacramento restauracijos darbuose. Tai yra gražus XVIIIa.pr. bažnyčios ir moterų vienuolyno kompleksas. Deja, XXa. jo patalpose buvo įsikūrusios kareivinės, taigi konstruktyvas patyrė “korekcijų” ir pastatas buvo gerokai suniokotas. Šiuo metu kompleksas yra restauruojamas – bažnyčia bus atverta žmonėms, o vienuolyno patalpos pritaikytos bibliotekai ir įvairioms administracinėms patalpoms. Labai pritariu koncepcijai, kai istorinę vertę turintys pastatai yra ne tik restauruojami, bet ir pritaikomi šių laikų poreikiams. Stengdamiesi “išsaugoti paveldą būsimoms kartoms”, dažnai pamirštame, kad ir patys tą paveldą kuriame.

Na bet aš ne apie tai. Esu mačiusi nemažai restauracijos darbų ir šeip statybų. Visur turi landžioti po pastoliais, žiūrėti kad neužliptum ant vinių, o išeini visas baltas nuo statybinių dulkių. Darbai Convento do Sacramento panašūs, bet po kokių 15 minučių vaikščiojimo pastebėjau, kad kažko trūksta… Ogi kampuose besimėtančių tuščių alaus bambalių, konservų skardinių bei nuorukų! Čia TVARKINGA. Čia nėra ŠIUKŠLIŲ.
OK, suprantu, kad restauracijos darbai yra gana „švarūs“, bet pasakykit, mielieji, kur jūs matėt tvarkingai į krūveles sudėtas statybines medžiagas ir virš jų pakabintus užrašus kur kas sudėta? Man net stalčius atsidarė, kai pamačiau…
Pvz., va čia yra skiediniai:

O va čia – įrankiai:

Jau dairiausi ant sienos pakabintos schemutės su nurodymais kaip paruošti tinką arba dažus : )

Jėga, reikia nusiųsti nuotraukas kolegoms statybininkams į Lietuvą, tegu pažiūri kaip nevalos pietiečiai darbus vykdo : )