primavera

Šiais atvirų sienų laikais yra du būdai, padedantys nustatyti, kada išvažiavai iš Portugalijos ir jau esi pietų Ispanijoj.

Pirmas -- reikia stebėti spalvas. Kai mėlynai baltus vėjus ir laivų stiebus pakeičia raudonos žemės dulkės, kylančios, kai nukrenta apelsinas -- tai jau ženklas.

Kitas būdas tinka, kai netyčia užmiegi ir stebėti neišeina. Tada reikia daryti taip -- miegi miegi ir jei atsibudęs staiga pamatai daug rimtų asiliukų, pririštų prie šulinių alyvmedžių giraitėse -- tu jau Ispanijoje.

Kai šį savaitgalį vykau aplankyti draugų Sevilijoj, man padėjo abu būdai :) Na dar galima stebėti kelių ženklus, bet labai nuobodu.

Sevilija -- miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Pirmą kartą Sevilijoj praleidau pusę metų, antrą -- savaitėlę, dabar -- tik pora dienų, bet visada ten jaučiuosi kažkaip jaukiai. Šiuo metu mieste prieššventinis šurmulys, daugybė žmonių gatvėse, šviesų, muzikos ir keptų kaštonų. Taip pat vyksta Kalėdinė prakartėlių mugė -- labai linksmas reiškinys. Prekyvietė, kurioje gali įsigyti viską nuo A iki Z savo namų prakatrėlei: šventųjų, piemenukų, valstiečių figurėles (visiems skoniams -- statiškas, judančias, baltaodes, juodaodes), visą fermą gyvulių ir paukščių, dekoratyvinių vaisių bei daržovių, šieno ėdžioms, smilkalų ir visko visko ko tik širdis geidžia. Mėgsta tie ispanai žaisti :)

Rotušės aikštėj šiuo metu eksponuojamos Xavier Mascaró skulptūros, skirtos kontempliuoti apie praeitį ir dabartį, mirusias ir būsimas civilizacijas.

Xavier Mascaró skulptūros, Sevilija

Geležinė kaukė be žmogaus? Xavier Mascaró skulptūra, Sevilija

Trumpa savaitgalio sąmatėlė:

- vienintelė keleivė visam autobuse važiuojant į priekį;

- plačių pečių juodaodis bendrakeleivis važiuojant atgal;

- 1 capoeiros workshopas;

- 4 tik ką pakrikštyti capoeiristai;

- 1 roda de vinho, mmmmm;

- aplankyta Lebrija, miestelis apie 60 km į pietus nuo Sevilijos;

- 3 valandos arabiškoje arbatinėje;

- neįsivaizduojamas kiekis ispaniškų tapų ir kitokių skanumynų; alaus irgi;

- 1 skaudantis skrandis;

- 1 nubauduotas vairuotojas;

- 1 L.A. salsa ir 1 čiačia;

- 1 žmogus-palmė;

- daug vėlavimo ir laukimo;

- patobulintas andalūziško slengo žodynas;

- papildytas andalūziškų gestų žinių bagažas;

- neproporcingai mažas miego kiekis;

- jo… einu miegot, labanakt :)

Brenda pušys per pusnynus...

...ir išbrist niekaip negal

Žiemą vasarą žalia, kas?

Saulės nukirptos kasos

O jeigu ką, tai pasiilgau sniego :D

Slidžių, glühwein’o ir guliašovos…

Ar tiki, kad bedugnė šiukšlių dėžė gali atpratinti žmones šiukšlinti gatvėse? :)

Ya! sako švedai, projekto “The Fun Theory” kūrėjai. Šio projekto, inicijuoto Volkswagen, tikslas -- įrodyti, kad pramoga yra lengviausias būdas pakeisti žmonių elgesį į gerą. Na, manau, kol kas jiems visai neblogai sekasi -- eksperimentinių projektų rezultatai puikūs.

Stiklo taros konteineris, transformuotas į žaidimo aparatą, per dieną surinko apie 50 kartų daugiau stiklinių butelių, nei paprastas konteineris. Kaip? Ogi tiesiog pakvietė žmones pažaisti -- butelį mesti į tą skylę, virš kurios tuo metu užsidega lemputė ir surinkti kuo daugiau taškų :D

Metro laiptai, paversti fortepijono klavišais, priviliojo daugiau keleivių nei eskalatorius :) Prisipažįstu, metro visada naudojuosi eskalatoriumi, bet jei laiptais galėčiau sugroti kokį šunų valsą, manau taip ir daryčiau :D

Treniruoklis/kiniško biliardo stalas, viešosiose erdvėse “vaikštinėjančios” ir su praeiviais bendraujančios šiukšliadėžės, autobuso sėdynės, paskatinančios (priverčiančios:) atsistoti, kai į autobusą įlipa senyvas keleivis, žadintuvas, nutylantis tik tada, kai jį meiliai apkabini, stalo futbolas metantiems rūkyti… Kokios idėjos tai bebūtų, jei jos skatina žmones sveikiau, “žaliau” gyventi, atsargiau vairuoti, perdirbti žaliavas ir tuo pačiu kelia džiaugsmą -- jos yra sveikintinos. Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų iniciatyvų.

Labiausiai man patiko “karminis” saldainių aparatas -- jis išmeta ne tiek saldainių, už kiek tu sumokėjai, bet už kiek sumokėjo prieš tave buvęs pirkėjas :) Puikus būdas pasitikrinti meilę artimui savo, ar ne? :D

Iniciatyvų konkursas baigiasi gruodžio 15d. Įdomu įdomu kokių dar idėjų pribyrės paskutinėmis dienomis. Visas jas galite peržiūrėti The Fun Theory tinklapyje.

Gražaus ir kūrybingo savaitgalio, brangieji!

Senatvė yra reiškinys, kai paskutinių kartų skaičius viršija pirmų kartų skaičių.

Vis prisimenu tą pirmą kartą, kai paskutinį kartą ėjau į mokyklą :D

“Vagių turgus” -- taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių -- prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja -- eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių -- sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu -- iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Ką daryti, jei šviesa tunelio gale iš tikro yra į tave važiuojantis traukinys?

Kaip tam anekdote, kurį tikriausiai vienintelį visad prisimenu:

Sėdi trys pomidoriukai ant bėgių. Atvažiuoja traukinys. Pirmasis pomidoriukas sako:

- Oj, na va, tuoj mus suvažinės traukinys.

Antrasis pomidoriukas pritaria:

- Aha.. na ką padarysi…

O trečiasis labai savim pasitikinti pomidoriukas sako:

- Aš tai pabandysiu pabėgti nuo traukinio, tikiu savim, man pavyks!

Atvažiuoja traukinys ir pasigirsta: “Puk…..   puk…..   uf uf uf..puk”

Kaip reikia, kad kartais atsirastų koks nors šviesiukas šalia, kuris laiku sugriebtų ranką ir nutemptų nuo tų bėgių :)

Labanakt šviesiukai:)

Kažkada seniai seniai, kai VGTU grindys dar nebuvo sulaistytos mūsų prakaitu, fux’ų stovykloj žaidėm žaidimuką, padėsiantį įsiminti vieni kitų vardus. Pasakai savo vardą ir kokį nors veiksmažodį iš tavo vardo raidės. Draugas iš kairės pakartoja tavo frazę ir prideda saviškę. Trečiasis pakartoja dvi prieš tai buvusias plius saviškę ir t.t.

Na, būsimų bendrakursių vardus tikrai įsiminėm. Bet kodėl niekas neperspėjo, kad tokiu būdu užprogramuojam savo ateitį univere? Labai gerai atsimenu, kad mano frazė buvo “Agnė aria”… :D

Hmmm, galėjau pasakyti ką nors panašaus kaip vienas vyrukas iš statybos fakulteto: “Vytautas v…alų geria” :)))

Šiandien iš vienos capoeiristės lūpų išgirdau patį baisiausią dalyką, kokį tik įmanoma išgirsti iš capoeiristės lūpų :D Cituoju:

I went to that workshop, but there was only capoeira regional, so I didn’t DANCE, just observed…

Baisus padėtis.

Tiesa, ji yra angoleira ir labai gražiai dainuoja, tai dabar galvoju kur dėti tą kablelį :D

Na, o nuotaikai pakelti -- keletas Molezos, Paparazzi ir dar kažkieno fočkių iš 2008 m Mundial de Capoeira Brazilijoje, juhuuu!

Et… bausti negalima, atleisti :)

Labanakt:)

Paveldosaugos užduočiai atlikti man prireikė erdvinio vieno Lisabonos rajono vaizdelio. Kadangi šiais laikais paprastas eilinis pilietis gali gauti tooooookių dalykų, kokių prieš 10 metų net nesapnavo, visa užsipatenkinus atsidariau Google Earth ir pradėjau skraidžioti virš miesto, ieškodama ko man reikia. Deja, kadangi Lisabona yra vieni kalnai ir pakalnės, tai ten, kur nėra uploadinti 3D pastatai, urbanistinis tinklas gerokai išsikraipo. Negavau ko norėjau, bet radau progą paturistauti bent jau virtualioje erdvėje, pasigrožėti Lisabona iš paukščio skrydžio saulei leidžiantis.

Lisabonos vaizdas iš kito upės kranto (5:30 h)

Po to, net nežinau kodėl, nuklydau į Varšuvą :) Jo:) Radau draugų capoeiristų namus ir pievą, kurioje vasarą klausiausi pop karalienės, kuri dar kol kas nemirė kaip Džeksonas. Šeip ar taip, Varšuvos 3D vaizdas paliko gana neblogą įspūdį, nesunkiai galima susivokti miesto struktūroje.

Varšuva (6:30 h)

Na o galiausiai, visiškai užvaldyta nostalgijos, nuskridau į Wilno nasze, gimtąjį mylimajį pasiilgtąjį miestą. Ir ką radau???????? Ogi tyrlaukį kažkokį. Nu atsiprašau, pora bažnyčių, Katedra su varpine (fenks gad, Valdovų rūmų niekas dar neuploadino), Rotušė, Aušros Vartai, TV bokštas, na aišku saltoniškių Hanneris ir Victoria… Ir viskas. Net Konstitucijos prospekto “dangoraižių” nėra.

Vilnius (11:15 h)

Kažkaip susimėčiau -- gal ir nėr daugiau ką rodyt? :)

Aš Vilnių labai myliu, tai dabar jaučiuosi kaip išduota :)

Beje, respektas VU Matematikos ir informatikos fakultetui! Virtualiai pasikaustę užseniečiai šį pastatą matyt įtraukia į lankytinų vietų sąrašą, nes jis, jei neklystu, didžiausias iš visų 3D objektų, sumestų į Vilniaus žemėlapį :D

Praeitos savaitės seminaro tema buvo „Nestabilumas“. Architektai peizažistai pristatė tris upių integravimo į miesto urbanistinę sistemą projektus. Skamba keistokai – visuomet upę suvokiau kaip neatskiriamą miesto elementą, kurio krantuose ir pradeda formuotis miestas. Tačiau čia, subtropinėje klimato juostoje, yra tokia maža problemėlė – vasarą upės tiesiog dingsta. Didžiosios upės lieka vandeningos visus metus, tačiau smulkiosios pavirsta į krūmokšniais apaugusius sausus griovius, niekaip nepritaikomus ir nenaudojamus.

Seminare pristatyti projektai koncentravosi į daugiaplanį projektavimą – architektai lygiagrečiai ieškojo sprendimų, aktualių kai upė „yra“ ir kai jos „nėra“. Man šių koncepcijų esmė pasirodė bandymas „stabilizuoti nestabilumą“. Turime pokyčių amplitudę ir ją įrėminame kaip konstantą. Jaučiat jėgą? : )

Gamta cikliškai keičiasi, o mes, žmonės, bandom ją susprausti į krantines. Įvesti savą, žmogiško suvokimo stabilumą. Išrandam elektros lemputę, vualia – diena gali trukti visą parą. Pomidorus šiltnamiuose galime užauginti kad ir speiguotą žiemą. Mums nebereikia ekvilibruoti priklausomai nuo aplinkybių. Mes aplinkybes prisitaikom prie savęs : ) Gal čia vadinasi civilizacija ar ką..

Ironiška, kad ta civilizacija/stabilizacija pati sukuria veiksnius, kurie ją destabilizuoja. Karas/badas/maras. Ekonominė krizė. Žiūrėk, ateina ir viską išmuša iš vėžių.