Portugal on wheels. Cabo da Roca

April 1st, 2010

Cabo da Roca -- vakariausias Europos žemyno taškas. Kažkoks portugalų poetas seniai seniai rašė, kad tai yra vieta, “kur žemė baigiasi ir prasideda jūra”. Išties -- jei norite pasėdėti ant pasaulio krašto ir pamakaluoti kojomis nuo šimtametrinių uolų virš bekraščio vandenyno -- tai ideali vieta.

Vakariausias Europos taškas

Vakariausias Europos taškas

Vakariausias Europos švyturys

Vakariausios Europos pievos. Čia galima pasidaryti vakariausią Europos pikniką :)

Vakariausia kontempliacija apie Vakarų blogybes.

Cabo da Roca koordinatės -- N 38º46’51″, W 9º30’2″

Portugal on wheels. Pakeliui į Porto

April 1st, 2010

Po dviejų mėnesių be savaitgalių pagaliau išmušė atpildo valanda -- gavau atostogų! Visgi Semana Santa portugalams šventas reikalas, net beteisiai architektūros studentai turi progą pailsėti. O kadangi geriausiai pailsima keliaujant, su šeimyna pajamiau trumputį roadtripą iki Porto ir atgal. Keletas pastebėjimų:

  • Greitkeliai Portugalijoje mokami, bet renkantis krašto kelius atstumas ne ką didesnis. Taigi jei niekur neskubat ir esat pasiryžę toleruoti milijoną žiedinių sankryžų, kurias reikia “pravažiuoti tiesiai, sukti į antrą išvažiavimą”, nurodykit vedliui vengti mokamų kelių. Pamatysite tą Portugalijos pusę, kurios nerodo turistiniai leidiniai. Miestukai gana jaukūs ir tvarkingi, nors man kartais (nežinau kodėl, gal nostalgija…) primindavo Lenkiją, tik vietoj “meble” ir “panele”, čia palei kelią puikuojasi iškabos su keptais paršiukais.
  • Automobilio (mažiuko, 1.2) nuoma kainuoja apie 30 Eu parai, plius draudimas apie 19 Eu parai. Nuvažiavome apie 700 km, mašinytė suvalgė tik pusantro bako degalų. Litras E95 šiuo metu didžiuosiuose tinkluose -- 1.40 Eu.
  • Norint iš Lisabonos į Porto nuvažiuoti per vieną dieną ir pakeliui aplankyti kitus miestus bei įžymybes, teks suktis gana greitai. Turistaujant “turiningai” verta daryti tarpinę nakvynę, pvz. Coimbroje :)

p.s. tas mėlynas mašiniukas -- kaimyno… :)

Portugališko tipo papuošalynė ir siuntinukas iš Lietuvos :)

March 5th, 2010

Štai kokią papuošalynę radau savo naujoje gyvenamojojojojoje vietoje! Žinoma turinį teko užpildyti pačiai, bet čia ne bėda, nes…

Portugališko tipo papuošalynė

…štai ką šiąnakt radau savo pašto dėžutėje -- tiesiai iš lietuviškos Užgavėnių mugės :)

Siuntinukas iš Lietuvos

Einu pasapnuosiu Pilies gatvę, Prancūzparkį ir Tyzenhauzų dvarą.

Labanakt.

Cova da Moura

February 20th, 2010

Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi -- Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos -- buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale -- bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija humaniškumo tema

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

Kelionių agentūra

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Jardim Botânico da Ajuda

February 6th, 2010

Šiandien bevaikštinėdama po rajoną, kuriame netrukus apsigyvensiu, aptikau vietinį botanikos sodą. Tai nedidelis parkas, priklausantis Lisabonos Technikos universiteto Agronomijos institutui. Galbūt žiema ir nėra pats tinkamiausias metas grožėtis augalais, bet įdomių žalėsių netrūko. Be to, botanikos soduose visuomet tvyro kažkokia didinga ramybė ir ypatingas mikroklimatas, kuris susikondensuoja ant odos ir minčių vos tik įžengus pro vartus.

Spalvos parke pasirodė visai ne žiemiškos:

O čia auga persimonai. Na tokie mažučiai, matyt nemodifikuoti:

Įsitaisęs tarp egzotinių augalų plunksneles sau ramiai kedeno povas. Deja, mano kompanija jam pasirodė ne itin pageidaujama, taigi visas pasipūtęs lėtai nužingsniavo ieškoti ramybės.

Nedraugiškas povas

Nedraugiškas povas

Po to dar sutikau du katinus. Jie irgi buvo nedraugiški ir bendrauti nesutiko.

Nedraugiškas katinas

Matyt nuėjo povo medžioti.

Degalai

January 25th, 2010

Šiandien konferencijoje užstrigo viena energetikų frazė. Deja, nežinau, kas autorius, bet trumpai ir aiškiai:

Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys.

Nebūtina iki paskutinio lašo išsiurbti visą naftą ir sudeginti visą anglį, o po to pradėti naudoti alternatyvias energijas.

Plačiau apie ET+IT amžių, urbanistinę akupunktūrą ir kitas seminaro, skirto Lisabonos rajono Cova da Moura konkursui, temas -- kitą kartą. DabarDarbaiDega :)

Grįžimo teorija

January 16th, 2010

Lisabonoje kažkoks liūčių sezonas…

Dangaus skliauto dovanos pamažėl įveikė namo stogą -- laiptinėje taipogi pradėjo lyti :) Ne bėda -- kaimynai, matyt, prie to pripratę ir apsirūpinę apsaugos priemonėm -- išraiškingų spalvų plastikiniais dubenim :) Taigi, turim nuosavą fontaną.

Dabar, kiekvieną kartą išeidama iš namų privalau įmesti ten monetą. Kad grįžčiau :)

Kuom ne Trevi? :)

Kuom ne Trevi?

Eheeeeei -- Pavasari, kur tu???????

2010. Apie pasižadėjimus naujiems metams

January 8th, 2010

Visų pirma -- SU, ko dar nesveikinau :)

Tegu neapleidžia jūsų, brangieji, teigiamos krizės pasekmės.

Šiemet, gana neįprastai sutikinėdama Naujuosius, dariau įprastą dalyką -- bandžiau kažką pasižadėti ateinančiam šviesiam rytojui. Taigi, girgždinau sniegą miške prie laužo, gurgšnojau karštą vyną ir bandžiau susigalvoti, ką čia man reikėtų nuveikti.

Sąrašiuko nepateikinėsiu dėl savaime suprantamų priežasčių, bet vienas iš nuosprendžių buvo keisti gyvenimo būdą sveikesnio link -- t.y. nesnūzinti rytais po pusvalandį, o keltis laiku ir su mankštele, nevalgyti šlamštmaisčio, nebegerti alaus :) Ir ką jūs galvojat -- sekėsi puikiai. Kokias tris dienas :) Po to netikėtai ėmiau ir susirgau. Sėdžiu dabar apsisnargliavus, apsikabinus imbierinės arbatos puodą ir mąstau, kur padariau klaidą. Iki šiol išgyvenau visas pandemijas net nenusičiaudėdama. Gal visgi reikia paprašyti kambariokės, kad iš parduotuvės atneštų ne citrinų, o alaus? :D

Po to atsiminiau, kad neseniai vienas kolega klausė, pagal kokį kalendorių mes Lietuvoj gyvenam -- Grigaliaus ar Julijaus. Va jums ir išeitis -- abiejuose kalendoriuose atskaitos taškas yra Žodžio Įsikūnijimo šventė, taigi koks skirtumas, kelintadienį tai buvo.

Visi, kas turite užsilikusių norų 2010-iesiems arba nedidelių korekcijų savo grandioziniams planams, nepražiopsokite sausio 14d.

O jei dar prisimintumėm tradicinį kinų kalendorių…:)

Liaudies išmintis

December 18th, 2009

Jei kartais pasijunti esąs Rožinis Hidrantas (t.y. nei šioks, nei toks) siūlau brazilišką frazę:

Aos que falam de mim pelas costas, obrigado. É sinal que estou sempre na frente.

(Ačiū tiems, kurie kalba man už nugaros. Tai ženklas, kad visuomet esu priekyje.)

R.H.

R.H.

Terremoto!!!

December 18th, 2009

IMG_1061-1

Kartais visai verta dirbti pernakt :) Vakar 1:37 Grinvičo laiku mane užklupo labai netikėtas, šiek tiek šiurpokas, bet labai smagus… žemės drebėjimas, muahaha:)

Esu apturėjusi kelis Lietuvoje ir Ispanijoje, na bet šis kur kas rimtesnis -- net 6 balai pagal Richterio skalę. Jis buvo jaučiamas Pirėnų pusiasalyje ir Maroke. Seismologų duomenimis -- stipriausias nuo 1969 metų. Tiesa, smūgių epicentras buvo Atlanto vandenyne apie 250 km nuo Lisabonos. Na, bet man pakako, per tas 5 sekundes spėjau pagalvoti, kur čia logiškiau būtų slėptis jei reikalai surimtėtų -- ar po stalu, ar tarpdury, ar gal geriau reikia į lauką eiti…po to dar spėjau pagalvoti, kad jausmas panašus lyg važiuojant tais senais senais Vilniaus troleibusais (net nežinau ar jie dar važinėja, ar visus nužudė soliariai :).

Aha, pasiilgau Vilniaus :)

Ryt kraunuosi lagaminus!!!