primavera

Linksmų Šv.Velykų, tautiečiai! :)))

Nuoširdžiai jūsų,

Margutis Pliazhinis

Jau visai sutemus pasiekėme Aveiro, miestą tarp Coimbros ir Porto. Aveiro dar yra vadinamas “Portugalijos Venecija”, dėl savo kanalų, kurie buvo suformuoti, bandant atkovoti žemes iš vandenyno. Čia netgi galima rasti kažką panašaus į gondolas :)

Aveiro kanalai

Tai kraštutinumų pilnas miestas – garsus dėl savo tradicinių saldumynų lygiai tiek pat, kiek ir dėl druskos gavybos :)

Senamiestis tikrai žavingas, eilinį kartą gailėjausi, kad mano vaizdus fiksuojantis aparatas nėra pajėgus įamžinti nakties kraštovaizdžių. Et… Maloniai nustebino miesto senosios dalies masteliškumo išlaikymas – retai kur galima rasti tiek daug puikių senosios ir naujosios architektūros dialogo pavyzdžių. Likau sužavėta.

Sušalę ir pavargę, atradome dar vieną puikų dalykėlį – “Bombordo” restoraną. Vakarais ir savaitgaliais šis restoranas siūlo atrakciją, kuri vadinasi “A rota de sabores” (Skonių kelias). Jei Portugalijoje svečiuojatės trumpai, bet norite paragauti kuo daugiau tradicinių patiekalų, galite drąsiai rinktis šią vakarienę. Meniu sudarytas iš tradicinės sriubos, 9 rūšių užkandžių, 4 garnyrų, 3 žuvies ir 3 mėsos patiekalų bei 5 desertų. Pradedant aštuonkojų salotomis, skrudintais unguriukais bei įdarytais kalmarais ir baigiant tradicine feijoada bei kiaušininiais desertais – gausite paragauti visko. Skanus ir smagus vakaro užsiėmimas. O kas nuostabiausia, kad po tokios maišalynės ir gausybės maisto skrandis visai nesupyko, tik maloniai murkė apsipatenkinęs. Žinoma, baltas namų vynas padėjo jam jaustis maloniai :)

“Bombordo” restorano-baro adresas: Largo Praça do Peixe, 10, Aveiro.

Koordinatės – N 40º38′32.08″, W 8º39′20.29″.

"Portugalijos Venecija"

Skanaus!

Pakeliui į Coimbrą aplankėme Óbidos – mažutį miestelį Leiria provincijoje. Miestelis įsikūręs ant kalvos, centrinė dalis vis dar apsupta nuo viduramžių laikų išlikusios sienos. Kažkodėl daug labiau nei dar viena viduramžių pilis mus sudomino atokiau nuo miestelio plyname lauke stovinti bažnyčia - Santuario do Senhor Jesus da Pedra. Kas yra lankęsi pietų Ispanijos ir Portugalijos miesteliuose, turėjo pastebėti, jog beveik neįmanoma rasti bažnyčios, apžvelgiamos iš visų pusių. Jos dažniausiai būna taip užspaustos aplinkinių pastatų, jog net ne iš pirmo karto pavyksta suprasti, kad tai bažnyčia. Dar pasiseka, jei ji turi kokią nors mažutėlę aikštę priešais.

Būtent dėl šios priežasties Santuario do Senhor Jezus da Pedra patraukė akį. Bažnyčios sargas net neklaustas pradėjo pasakoti, kad pastato fasadai laukia renovacijos, o pati bažnyčia yra labai keista, nes stovi toliau nuo miestelio, tuščioj vietoj :) Bent jau patvirtino mano nuostabą.

Santuario do Senhor Jezus da Pedra

Tik vėliau, grįžus į Lisaboną, iš vieno portugalo sužinojau, kad Óbidos yra labai garsus dėl Ginjinhos – taip taip, to saldaus gardaus vyšnių likerio. Būtent Óbidos jis pateikiamas šokoladiniuose puodeliuose, kuriuos galima sutriauškinti su visu turiniu. Na ir spėkit, ko aš ten neparagavau..? Et, nors ir labai to nemėgstu, bet reikės įprasti informaciją apie lankomas vietas susirinkti prieš kelionę, o ne po :)

Ginjinha šokoladiniuose puodeliuose, niam niam

Neparagavę Ginjinhos patraukėme link Coimbros. Coimbra Portugalijoje laikoma universitetiniu miestu, čia studijuoja apie 30 000 studentų, daugiausia iš kitų miestų ar užsienio. Coimbros universitetas – seniausias Portugalijoje, įkurtas 1290 m. Kad miestas studentinis, galima pastebėti iš karto – sauromis gatvelėmis lagaminus tampė krūvos jaunimo, grįžinėjančio namo Velykų atostogoms.

Coimbros panorama

Grindinys

Coimbros gatvės

Mergelė su vandens (arba vyno) ąsočiu, mylinti be atsako

Labai vertinu tuos miestus, kuriuose jau po pusvalandžio klaidžiojimo gatvelėmis pajunti savitą dvasią. Vienintelę tokią pasaulyje, nepakartojamą ir įsimenančią. Coimbra man pasirodė melancholikų, svajotojų miestas, kur nebesupranti, ar čia gyvenimas, ar knyga. A, ir žinoma dar fado…

Vienoje suvenyrų krautuvėlėje įsigijau atviruką su piešiniu – melancholiškas vyrukas, mėnesienoje grojantis gitara ant knygų rietuvės. Va – tikras coimbrietis! :) Kitoje pusėje radau 1898 m. parašytą ketureilį (vertimas laisvas): “O Coimbra! O jaunyste! Praradau viską dėl meilės, o meilė man atnešė ilgesį, o ilgesys – skausmą !..”

Tai va, toks tas Portugalijos akademinis jaunimas.. :)

Sintra – miestelis apie 30km nuo Lisabonos centro, įtrauktas į UNECSO pasaulio paveldo sąrašą. Portugalai sako, kad šis miestelis ilgą laiką buvo romantinių poetų, pvz Lordo Bairono, tapytojų ir kitokių kūrėjų įkvėpimo šaltiniu. Hansas Kristianas Andersenas, savo viešnagės Portugalijoje metu, irgi buvo apsistojęs Sintroje. Išties, miestelis turi savitą mikroklimatą, matyt dėl jį supančių miškingų kalnų. Čia dažniausiai tvyro rūkas, temperatūra yra keliais laipsniais žemesnė nei aplinkinėse vietovėse, o tarp uolų šmirinėja nykštukai bei miško dvasios :)

Sintros karališkieji rūmai

Sintroje lankiausi jau antrą kartą. Pirmąjį sykį radau pasakiškąją Sintrą – paskendusią rūkuose, ramią ir didingą. Įspūdžius galite rasti čia. Deja, tąsyk, paslaptingų rūkų bei miško dvasių paklaidinti, gerokai užtrukome, kol suradome Castelo dos Mouros – maurų tvirtovę kalno viršūnėje, ir nebegalėjome į ją pakliūti.

Šį kartą buvome atsparūs kerams (o gal padėjo saulė ir vėjas, kuris išsklaidė rūką:) ir pilį radome gana nesunkiai. Maloniai pakalbėjusi su kontrolieriumi gavau 3 Eu nuolaidą bilietui :) Nuo pilies mūrų atsiveria tikrai įspūdingi vaizdai – matosi net Lisabona. Pati pilis didžiulė, gynybinės paskirties. IX-X a. ją pastatė arabai, vėliau, portugalams atkovojus žemes, ji buvo apleista. XIX a. karalius Ferdinandas II pilį atkūrė romantiniu stiliumi. Taigi, ką matome šiandien (pagrinde pilies bokštai) yra romantinės architektūros pavyzdys, o mauriška likusi tik pilies struktūra bei kai kurios sienos.

Sintros miestelis ir jo apylinkės

Castelo dos Mouros

Jei kas nors ir sugebėdavo įlipti į kalną, šiuos mūrus sunkiai įveikdavo

Tik nedaugelis sienų yra išlikę originalios, nuo X a. Jos saugo arabiškąjį mūrijimo pavyzdį.

Lyg negana būtų mauriškos gynybinės pilies ir karališkųjų rūmų, XIXa. ant greta esančios viršūnės karališkoji šeima pasistatė dar vieną pilį – Palácio da Pena, kuri yra laikoma pačiu įspūdingiausiu romantinės architektūros pavyzdžiu Portugalijoje.

Palácio da Pena

Iki jos jau nebeužkopėme – patraukėme į Óbidos ir Coimbrą.

Bet į Sintrą mielai vėl sugrįžčiau. Antrąjį kartą miestelis pasirodė visai kitoks nei pirmąjį, įdomu kas toliau…

Agavų žiedynai. Matyt pernykščiai... :)

Cabo da Roca – vakariausias Europos žemyno taškas. Kažkoks portugalų poetas seniai seniai rašė, kad tai yra vieta, “kur žemė baigiasi ir prasideda jūra”. Išties – jei norite pasėdėti ant pasaulio krašto ir pamakaluoti kojomis nuo šimtametrinių uolų virš bekraščio vandenyno – tai ideali vieta.

Vakariausias Europos taškas

Vakariausias Europos švyturys

Vakariausios Europos pievos. Čia galima pasidaryti vakariausią Europos pikniką :)

Vakariausia kontempliacija apie Vakarų blogybes.

Cabo da Roca koordinatės – N 38º46′51″, W 9º30′2″

Po dviejų mėnesių be savaitgalių pagaliau išmušė atpildo valanda – gavau atostogų! Visgi Semana Santa portugalams šventas reikalas, net beteisiai architektūros studentai turi progą pailsėti. O kadangi geriausiai pailsima keliaujant, su šeimyna pajamiau trumputį roadtripą iki Porto ir atgal. Keletas pastebėjimų:

• Greitkeliai Portugalijoje mokami, bet renkantis krašto kelius atstumas ne ką didesnis. Taigi jei niekur neskubat ir esat pasiryžę toleruoti milijoną žiedinių sankryžų, kurias reikia “pravažiuoti tiesiai, sukti į antrą išvažiavimą”, nurodykit vedliui vengti mokamų kelių. Pamatysite tą Portugalijos pusę, kurios nerodo turistiniai leidiniai. Miestukai gana jaukūs ir tvarkingi, nors man kartais (nežinau kodėl, gal nostalgija…) primindavo Lenkiją, tik vietoj “meble” ir “panele”, čia palei kelią puikuojasi iškabos su keptais paršiukais.

• Automobilio (mažiuko, 1.2) nuoma kainuoja apie 30 Eu parai, plius draudimas apie 19 Eu parai. Nuvažiavome apie 700 km, mašinytė suvalgė tik pusantro bako degalų. Litras E95 šiuo metu didžiuosiuose tinkluose – 1.40 Eu.

• Norint iš Lisabonos į Porto nuvažiuoti per vieną dieną ir pakeliui aplankyti kitus miestus bei įžymybes, teks suktis gana greitai. Turistaujant “turiningai” verta daryti tarpinę nakvynę, pvz. Coimbroje :)

p.s. tas mėlynas mašiniukas – kaimyno… :)

Štai kokią papuošalynę radau savo naujoje gyvenamojojojojoje vietoje! Žinoma turinį teko užpildyti pačiai, bet čia ne bėda, nes…

Portugališko tipo papuošalynė

…štai ką šiąnakt radau savo pašto dėžutėje – tiesiai iš lietuviškos Užgavėnių mugės :)

Siuntinukas iš Lietuvos

Einu pasapnuosiu Pilies gatvę, Prancūzparkį ir Tyzenhauzų dvarą.

Labanakt.

Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi – Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos – buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale – bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo – oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas – Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys – tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų – projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį – stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai – gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų – daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse – žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai – lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime – sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų – teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos – nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti – pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis – autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų – kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų – ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi – čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių – nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Šiandien bevaikštinėdama po rajoną, kuriame netrukus apsigyvensiu, aptikau vietinį botanikos sodą. Tai nedidelis parkas, priklausantis Lisabonos Technikos universiteto Agronomijos institutui. Galbūt žiema ir nėra pats tinkamiausias metas grožėtis augalais, bet įdomių žalėsių netrūko. Be to, botanikos soduose visuomet tvyro kažkokia didinga ramybė ir ypatingas mikroklimatas, kuris susikondensuoja ant odos ir minčių vos tik įžengus pro vartus.

Spalvos parke pasirodė visai ne žiemiškos:

O čia auga persimonai. Na tokie mažučiai, matyt nemodifikuoti:

Įsitaisęs tarp egzotinių augalų plunksneles sau ramiai kedeno povas. Deja, mano kompanija jam pasirodė ne itin pageidaujama, taigi visas pasipūtęs lėtai nužingsniavo ieškoti ramybės.

Nedraugiškas povas

Po to dar sutikau du katinus. Jie irgi buvo nedraugiški ir bendrauti nesutiko.

Nedraugiškas katinas

Matyt nuėjo povo medžioti.

Šiandien konferencijoje užstrigo viena energetikų frazė. Deja, nežinau, kas autorius, bet trumpai ir aiškiai:

Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys.

Nebūtina iki paskutinio lašo išsiurbti visą naftą ir sudeginti visą anglį, o po to pradėti naudoti alternatyvias energijas.

Plačiau apie ET+IT amžių, urbanistinę akupunktūrą ir kitas seminaro, skirto Lisabonos rajono Cova da Moura konkursui, temas – kitą kartą. DabarDarbaiDega :)