primavera

jis neturi

ką veikti

neturi

šuns

neturi

batų

koju irgi

neturi

kompo

neturi

supermobilio

ir degalų

neturi

proto

ir sąžines

noro gyventi

ir noro

numirti

neturi

kur ir su kuo

miegoti

klausyti

senti

ko geisti

diplomo

neturi

eurų dolerių

litų

televizoriaus

DVD

butelio vyno

neturi

Sezano paveikslo

kepurės

neturi

širdies

talento

draugo

bilieto

i vieną

pusę

nieko

neturi

savęs irgi

baltas toks

guli

ir

jam nieko

nereikia

2005-12-14 skulptūros peržiūra

kažkaip labai man tiko dabar

+ Jurgos Benamio daina

Visuomet buvau įsitikinusi, kad dienoraštis yra labai asmeniškas dalykas, skirtas jį rašančiam žmogui susidėlioti mintis, potyrius ir jausmus, kai jų prisikaupia per daug ir prireikia aiškumo. Ir nėra čia ko kitiems lįsti į tavo vidų, va.

Lygiai taip pat galvoju ir dabar.

Bet… kai aplinkybės išspyrė mane toli nuo namų, savų/brangių/mylimų žmonių, pribrendo reikalas… Šalia viso to vidinio bardakėlio atsirado dalykų, kuriais LABAI norėčiau pasidalinti su kitais. Rašau visiškai iš savanaudiškų paskatų – noriu nusimesti nepakeliamą potyrių ir atradimų naštą : ) Bet tuo pačiu tikiuosi kažką pralinksminti, gal nustebinti, padiskutuoti, galų gale nutiesti raidžiukių tiltą iš Portugalijos į Lietuvą.

Teatleidžia man visi tie, kurie netyčia čia užklys ieškodami informacijos apie architekto Jean Nouvel suprojektuotą Agbar bokštą Barselonoje. Nieko negaliu padaryti, kad katalonų vandentiekio įmonė („Aigües de Barcelona“) savo pavadinimui pasirinko mano inicialus : )

p.s. labai ačiū Bakaliau už pagalbą atliekant intervenciją į virtualiąsias erdves!