Šiandien konferencijoje užstrigo viena energetikų frazė. Deja, nežinau, kas autorius, bet trumpai ir aiškiai:
Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys.
Nebūtina iki paskutinio lašo išsiurbti visą naftą ir sudeginti visą anglį, o po to pradėti naudoti alternatyvias energijas.
Plačiau apie ET+IT amžių, urbanistinę akupunktūrą ir kitas seminaro, skirto Lisabonos rajono Cova da Moura konkursui, temas -- kitą kartą. DabarDarbaiDega :)
Lisabonoje kažkoks liūčių sezonas…
Dangaus skliauto dovanos pamažėl įveikė namo stogą -- laiptinėje taipogi pradėjo lyti :) Ne bėda -- kaimynai, matyt, prie to pripratę ir apsirūpinę apsaugos priemonėm -- išraiškingų spalvų plastikiniais dubenim :) Taigi, turim nuosavą fontaną.
Dabar, kiekvieną kartą išeidama iš namų privalau įmesti ten monetą. Kad grįžčiau :)
Kuom ne Trevi?
Eheeeeei -- Pavasari, kur tu???????
Visų pirma -- SU, ko dar nesveikinau :)
Tegu neapleidžia jūsų, brangieji, teigiamos krizės pasekmės.
Šiemet, gana neįprastai sutikinėdama Naujuosius, dariau įprastą dalyką -- bandžiau kažką pasižadėti ateinančiam šviesiam rytojui. Taigi, girgždinau sniegą miške prie laužo, gurgšnojau karštą vyną ir bandžiau susigalvoti, ką čia man reikėtų nuveikti.
Sąrašiuko nepateikinėsiu dėl savaime suprantamų priežasčių, bet vienas iš nuosprendžių buvo keisti gyvenimo būdą sveikesnio link -- t.y. nesnūzinti rytais po pusvalandį, o keltis laiku ir su mankštele, nevalgyti šlamštmaisčio, nebegerti alaus :) Ir ką jūs galvojat -- sekėsi puikiai. Kokias tris dienas :) Po to netikėtai ėmiau ir susirgau. Sėdžiu dabar apsisnargliavus, apsikabinus imbierinės arbatos puodą ir mąstau, kur padariau klaidą. Iki šiol išgyvenau visas pandemijas net nenusičiaudėdama. Gal visgi reikia paprašyti kambariokės, kad iš parduotuvės atneštų ne citrinų, o alaus? :D
Po to atsiminiau, kad neseniai vienas kolega klausė, pagal kokį kalendorių mes Lietuvoj gyvenam -- Grigaliaus ar Julijaus. Va jums ir išeitis -- abiejuose kalendoriuose atskaitos taškas yra Žodžio Įsikūnijimo šventė, taigi koks skirtumas, kelintadienį tai buvo.
Visi, kas turite užsilikusių norų 2010-iesiems arba nedidelių korekcijų savo grandioziniams planams, nepražiopsokite sausio 14d.
O jei dar prisimintumėm tradicinį kinų kalendorių…:)
Jei kartais pasijunti esąs Rožinis Hidrantas (t.y. nei šioks, nei toks) siūlau brazilišką frazę:
Aos que falam de mim pelas costas, obrigado. É sinal que estou sempre na frente.
(Ačiū tiems, kurie kalba man už nugaros. Tai ženklas, kad visuomet esu priekyje.)
R.H.
Šiais atvirų sienų laikais yra du būdai, padedantys nustatyti, kada išvažiavai iš Portugalijos ir jau esi pietų Ispanijoj.
Pirmas -- reikia stebėti spalvas. Kai mėlynai baltus vėjus ir laivų stiebus pakeičia raudonos žemės dulkės, kylančios, kai nukrenta apelsinas -- tai jau ženklas.
Kitas būdas tinka, kai netyčia užmiegi ir stebėti neišeina. Tada reikia daryti taip -- miegi miegi ir jei atsibudęs staiga pamatai daug rimtų asiliukų, pririštų prie šulinių alyvmedžių giraitėse -- tu jau Ispanijoje.
Kai šį savaitgalį vykau aplankyti draugų Sevilijoj, man padėjo abu būdai :) Na dar galima stebėti kelių ženklus, bet labai nuobodu.
Sevilija -- miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Pirmą kartą Sevilijoj praleidau pusę metų, antrą -- savaitėlę, dabar -- tik pora dienų, bet visada ten jaučiuosi kažkaip jaukiai. Šiuo metu mieste prieššventinis šurmulys, daugybė žmonių gatvėse, šviesų, muzikos ir keptų kaštonų. Taip pat vyksta Kalėdinė prakartėlių mugė -- labai linksmas reiškinys. Prekyvietė, kurioje gali įsigyti viską nuo A iki Z savo namų prakatrėlei: šventųjų, piemenukų, valstiečių figurėles (visiems skoniams -- statiškas, judančias, baltaodes, juodaodes), visą fermą gyvulių ir paukščių, dekoratyvinių vaisių bei daržovių, šieno ėdžioms, smilkalų ir visko visko ko tik širdis geidžia. Mėgsta tie ispanai žaisti :)
Rotušės aikštėj šiuo metu eksponuojamos Xavier Mascaró skulptūros, skirtos kontempliuoti apie praeitį ir dabartį, mirusias ir būsimas civilizacijas.
Xavier Mascaró skulptūros, Sevilija
Geležinė kaukė be žmogaus? Xavier Mascaró skulptūra, Sevilija
Trumpa savaitgalio sąmatėlė:
- vienintelė keleivė visam autobuse važiuojant į priekį;
- plačių pečių juodaodis bendrakeleivis važiuojant atgal;
- 1 capoeiros workshopas;
- 4 tik ką pakrikštyti capoeiristai;
- 1 roda de vinho, mmmmm;
- aplankyta Lebrija, miestelis apie 60 km į pietus nuo Sevilijos;
- 3 valandos arabiškoje arbatinėje;
- neįsivaizduojamas kiekis ispaniškų tapų ir kitokių skanumynų; alaus irgi;
- 1 skaudantis skrandis;
- 1 nubauduotas vairuotojas;
- 1 L.A. salsa ir 1 čiačia;
- 1 žmogus-palmė;
- daug vėlavimo ir laukimo;
- patobulintas andalūziško slengo žodynas;
- papildytas andalūziškų gestų žinių bagažas;
- neproporcingai mažas miego kiekis;
- jo… einu miegot, labanakt :)
Ar tiki, kad bedugnė šiukšlių dėžė gali atpratinti žmones šiukšlinti gatvėse? :)
Ya! sako švedai, projekto “The Fun Theory” kūrėjai. Šio projekto, inicijuoto Volkswagen, tikslas -- įrodyti, kad pramoga yra lengviausias būdas pakeisti žmonių elgesį į gerą. Na, manau, kol kas jiems visai neblogai sekasi -- eksperimentinių projektų rezultatai puikūs.
Stiklo taros konteineris, transformuotas į žaidimo aparatą, per dieną surinko apie 50 kartų daugiau stiklinių butelių, nei paprastas konteineris. Kaip? Ogi tiesiog pakvietė žmones pažaisti -- butelį mesti į tą skylę, virš kurios tuo metu užsidega lemputė ir surinkti kuo daugiau taškų :D
Metro laiptai, paversti fortepijono klavišais, priviliojo daugiau keleivių nei eskalatorius :) Prisipažįstu, metro visada naudojuosi eskalatoriumi, bet jei laiptais galėčiau sugroti kokį šunų valsą, manau taip ir daryčiau :D
Treniruoklis/kiniško biliardo stalas, viešosiose erdvėse “vaikštinėjančios” ir su praeiviais bendraujančios šiukšliadėžės, autobuso sėdynės, paskatinančios (priverčiančios:) atsistoti, kai į autobusą įlipa senyvas keleivis, žadintuvas, nutylantis tik tada, kai jį meiliai apkabini, stalo futbolas metantiems rūkyti… Kokios idėjos tai bebūtų, jei jos skatina žmones sveikiau, “žaliau” gyventi, atsargiau vairuoti, perdirbti žaliavas ir tuo pačiu kelia džiaugsmą -- jos yra sveikintinos. Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų iniciatyvų.
Labiausiai man patiko “karminis” saldainių aparatas -- jis išmeta ne tiek saldainių, už kiek tu sumokėjai, bet už kiek sumokėjo prieš tave buvęs pirkėjas :) Puikus būdas pasitikrinti meilę artimui savo, ar ne? :D
Iniciatyvų konkursas baigiasi gruodžio 15d. Įdomu įdomu kokių dar idėjų pribyrės paskutinėmis dienomis. Visas jas galite peržiūrėti The Fun Theory tinklapyje.
Gražaus ir kūrybingo savaitgalio, brangieji!
Senatvė yra reiškinys, kai paskutinių kartų skaičius viršija pirmų kartų skaičių.
Vis prisimenu tą pirmą kartą, kai paskutinį kartą ėjau į mokyklą :D
Ką daryti, jei šviesa tunelio gale iš tikro yra į tave važiuojantis traukinys?
Kaip tam anekdote, kurį tikriausiai vienintelį visad prisimenu:
Sėdi trys pomidoriukai ant bėgių. Atvažiuoja traukinys. Pirmasis pomidoriukas sako:
- Oj, na va, tuoj mus suvažinės traukinys.
Antrasis pomidoriukas pritaria:
- Aha.. na ką padarysi…
O trečiasis labai savim pasitikinti pomidoriukas sako:
- Aš tai pabandysiu pabėgti nuo traukinio, tikiu savim, man pavyks!
Atvažiuoja traukinys ir pasigirsta: “Puk….. puk….. uf uf uf..puk”
Kaip reikia, kad kartais atsirastų koks nors šviesiukas šalia, kuris laiku sugriebtų ranką ir nutemptų nuo tų bėgių :)
Labanakt šviesiukai:)
Paveldosaugos užduočiai atlikti man prireikė erdvinio vieno Lisabonos rajono vaizdelio. Kadangi šiais laikais paprastas eilinis pilietis gali gauti tooooookių dalykų, kokių prieš 10 metų net nesapnavo, visa užsipatenkinus atsidariau Google Earth ir pradėjau skraidžioti virš miesto, ieškodama ko man reikia. Deja, kadangi Lisabona yra vieni kalnai ir pakalnės, tai ten, kur nėra uploadinti 3D pastatai, urbanistinis tinklas gerokai išsikraipo. Negavau ko norėjau, bet radau progą paturistauti bent jau virtualioje erdvėje, pasigrožėti Lisabona iš paukščio skrydžio saulei leidžiantis.
Lisabonos vaizdas iš kito upės kranto (5:30 h)
Po to, net nežinau kodėl, nuklydau į Varšuvą :) Jo:) Radau draugų capoeiristų namus ir pievą, kurioje vasarą klausiausi pop karalienės, kuri dar kol kas nemirė kaip Džeksonas. Šeip ar taip, Varšuvos 3D vaizdas paliko gana neblogą įspūdį, nesunkiai galima susivokti miesto struktūroje.
Varšuva (6:30 h)
Na o galiausiai, visiškai užvaldyta nostalgijos, nuskridau į Wilno nasze, gimtąjį mylimajį pasiilgtąjį miestą. Ir ką radau???????? Ogi tyrlaukį kažkokį. Nu atsiprašau, pora bažnyčių, Katedra su varpine (fenks gad, Valdovų rūmų niekas dar neuploadino), Rotušė, Aušros Vartai, TV bokštas, na aišku saltoniškių Hanneris ir Victoria… Ir viskas. Net Konstitucijos prospekto “dangoraižių” nėra.
Vilnius (11:15 h)
Kažkaip susimėčiau -- gal ir nėr daugiau ką rodyt? :)
Aš Vilnių labai myliu, tai dabar jaučiuosi kaip išduota :)
Beje, respektas VU Matematikos ir informatikos fakultetui! Virtualiai pasikaustę užseniečiai šį pastatą matyt įtraukia į lankytinų vietų sąrašą, nes jis, jei neklystu, didžiausias iš visų 3D objektų, sumestų į Vilniaus žemėlapį :D
Praeitos savaitės seminaro tema buvo „Nestabilumas“. Architektai peizažistai pristatė tris upių integravimo į miesto urbanistinę sistemą projektus. Skamba keistokai – visuomet upę suvokiau kaip neatskiriamą miesto elementą, kurio krantuose ir pradeda formuotis miestas. Tačiau čia, subtropinėje klimato juostoje, yra tokia maža problemėlė – vasarą upės tiesiog dingsta. Didžiosios upės lieka vandeningos visus metus, tačiau smulkiosios pavirsta į krūmokšniais apaugusius sausus griovius, niekaip nepritaikomus ir nenaudojamus.
Seminare pristatyti projektai koncentravosi į daugiaplanį projektavimą – architektai lygiagrečiai ieškojo sprendimų, aktualių kai upė „yra“ ir kai jos „nėra“. Man šių koncepcijų esmė pasirodė bandymas „stabilizuoti nestabilumą“. Turime pokyčių amplitudę ir ją įrėminame kaip konstantą. Jaučiat jėgą? : )
Gamta cikliškai keičiasi, o mes, žmonės, bandom ją susprausti į krantines. Įvesti savą, žmogiško suvokimo stabilumą. Išrandam elektros lemputę, vualia – diena gali trukti visą parą. Pomidorus šiltnamiuose galime užauginti kad ir speiguotą žiemą. Mums nebereikia ekvilibruoti priklausomai nuo aplinkybių. Mes aplinkybes prisitaikom prie savęs : ) Gal čia vadinasi civilizacija ar ką..
Ironiška, kad ta civilizacija/stabilizacija pati sukuria veiksnius, kurie ją destabilizuoja. Karas/badas/maras. Ekonominė krizė. Žiūrėk, ateina ir viską išmuša iš vėžių.