primavera

Visi patyrę urban games’ų žaidėjai galit nesivarginti ir toliau neskaityti :)

Taip pat neskaitykit ir tie, kurie nieku gyvu nesutiktų saldų nakties miegelį išmainyti į landžiojimą po apleistas priešraketines bazes ir bėgiojimą po purvynus bei nuo apsaugininkų, o spalvotus sapnus – į galvosūkių sprendimą.

Mano susižavėjimo kupini paskatinamieji šūksniai ir praktiniai pastebėjimai bus skirti tiems, kurių pramogos neapsiriboja barais/bambaliais ir kurie ieško įdomių bei aktyvių laisvalaikio praleidimo būdų.

Praeitą savaitgalį turėjau progą sužaisti Encounter‘į ir kol kas galiu tvirtinti, kad tai viena iš smagiausių pramogų, kokią yra tekę apturėti. Na, tokia iš “Pringles” rūšies, kai norisi dar dar dar :) Iki šiol apie Encounterį buvau tik girdėjus ir seniai norėjau sužaisti, bet kažkaip niekaip nesusidurdavau su chebra, kuri žinotų kažką daugiau negu “a, čia tas, kur po griuvėsius reikia bėgioti ir kodų ieškoti”. Na ir galiu pasakyti, kad šiuo atveju geriau vieną kartą pabandyti, nei tą patį vieną kartą išgirsti :D

Kadangi esu visiškai žalia urban games’uose, tai prieš “Čiaudinčio Kaktuso” žaidimą nežinojau, nei kur einu, nei ko tikėtis, bet jau po pirmo karto galiu daryti išvadų ir pastebėjimų sąrašiuką, kuris padėtų kituose žaidimuose. Tiesa, apie štabo darbą negaliu daug pakomentuoti, todėl, kad dirbau juodąjį (ir be abejo linksmesnįjį) darbą – ieškojau kodų, na, ir padėjau spręsti užduotis. Žaidimą pradėjome 20:00, sekėme už širdies griebiančią Kaktuso gyvenimo istoriją, atradome 14 punktų, tiek pat užduočių išsprendėme, nuvažiavome apie 120km, o finišavome 5:45 ryto. Pabaigėme dešimti – na, gal į CV ir neina rašyti, bet kaip nelabai patyrusiems žaidėjams manau rezultatas neblogas :) Tiesa, teko ir pagrybauti, ir ratais kvadratais pasivažinėti, bet, dėkui stipriems vairuotojo nervams, finišavome sveiki gyvi ir netgi patenkinti.

Pirmas pastebėjimas – NIEKADA JOKIU BŪDU NET TRUMPAM nepalikite savo įrangos be priežiūros! Jau pirmame punkte, apleistuose poligonuose ties Kairėnais, mums teko atsisveikinti su antru komandos ekipažu, nes kažkoks vietinis bambalinis nušvilpė ant automobilio stogo trumpam paliktą kompą. Ir pikta, ir liūdna, čia panašiai būtų, jei jums pačioj aukščiausioj Alpių viršūnėje begurgšnojant gluhwein’ą kas nors nukosėtų slides :(

Antras pastebėjimas – pamirškit besąlyginį pasitikėjimą techniką ir visus “ai, šitos batarkės dar ilgai laikys, jau du metus naudoju ir nesėda…”. Duodu nukirsti dešinę architektės ranką (nu gerai, gal kairę…), kad po 8 valandų naudojimo nusės viskas :) Pasirūpinkite atsarginiais elementų komplektais, akumuliatorių įkrovikliais, atsarginiais žibintuvėliais ir viskuo, kas tik gali turėti ką nors atsarginio. Beje, mobiliakus ar racijas irgi reikėtų pilnai įkrauti.

Pastebėjimas nr. trys – apranga iš ties gali būti bet kokia, svarbu, kad patogi ir pritaikyta daug judėti. Gal tik batais reikėtų pasirūpinti geresniais – kurių nepradurtumėte po pirmo palakstymo stiklais ar vinimis. Puikiai tiktų haikingo batai arba kerzai (jei sugebate jais apsiavę bėgioti). Dar visai pravartu turėti kokią nors išskirtinę komandos narių aprangos detalę – kadangi visi žaidėjai privalo vilkėti atspindinčias liemenes, krūvoje geltonų/oranžinių žmogiūkščių, kai aplink tamsu nors į akį durk, tikrai sunku atskirti savo komandos draugus. Nors, kita vertus, nematau nieko bloga, jei staiga pribėgęs kažkoks vyrukas išdėsto naują komandos strategiją, padiktuoja surastus kodus ir tik po to jam dašyla, kad aš ne Birutė :)

Ketvirtas pastebėjimas – didelė komanda geriau nei maža. Leidžiamas lakstančių (t.y. punkte ieškančių kodų) narių skaičius yra 10. Mes lakstėme tryse, ne taip jau ir blogai, bet pastebėjome, kad išties yra sunku padengti dideles teritorijas, ypač kai ieškomų kodų yra daug.

Dar vienas pastebėjimas – mišri komanda yra gerai. Pasirodo vyrai nusigrybauja taip pat, kaip ir merginos :) Tik gal merginos pirmiau dešimt kartų persvarsto savo grybavimo techniką ir tik tada, kai vyrukai jau būna susirovę visas musmires, išdrįsta pirštu parodyti, kur jų nuomone slepiasi baravykas. Žodžiu, reikėtų paieškoti pusiausvyros ir derinti vyrišką logiką bei moterišką intuiciją, ar kad ir kas tai bebūtų. Be to, jei yra galimybė, užduotis reikėtų spręsti bent keliems žmonėms vienu metu arba duoti patikrinti. Tiesiog paryčiais smegenaitės ima krėsti pokštus :)

Bonus pastebėjimas – jei užduotyje gaunate .mp3 failiuką, būtinai perklausykite, be abejonės tai bus koks nors energingas nuotaiką keliantis gabalas, žinoma, susiraskite ir išnagrinėkite lyrics’us, dar paklausykite, padainuokite, pasidalinkite visomis kilusiomis asociacijomis ir apvažinėkite visas jame paminėtas vietas. Ir tik po to įlįskite į failo properties ir raskite gatavą sekančio punkto mapsą :)

Na, kitus atradimus manau padarysite patys :)

Tiesiog negaliu nepaminėti kaip beprotiškai fantastiška yra brėkštant rytui užbėgti ant nebaigto statyti dvylikaaukščio stogo ir 360° kampu aprėpti iš rūkų bundantį Vilnių… Gaila tik, kad fotoaparatas yra paskutinis dalykas, kurį norisi temptis bėgiojant į dvylikaaukščius :)

Trečioji taisyklė – REIKIA GAUTI DARBO :)

Antroji taisyklė – NEGALIMA SUSTOTI. Reikia eiti, žingsniuoti, bėgti, šokti, šokinėti, važiuoti traukiniu, skraidyti, minti dviratį, plaukti, riedėti, lipti, nulipti, keliauti, lakstyti arba net šeip tiesiog kilnoti kojas ir rankas :) Taip kosminiame laiko bei erdvės audiny pagreitinama dalelių cirkuliacija ir juodoji skylė greičiau užsitraukia.

Vakar ši taisyklė buvo pritaikyta su kaupu – planuotas lengvas apie 30km rytinis pasivažinėjimas dviračiais pavirto į 60km kelionę po Vilniaus apylinkes ir Trakų ežeryną. Taip jau būna, kai susitinka dvi negležnos moteros, kurioms įprasta mesti kelią dėl takelio ir nelygis apsisukti atgal :) Užtat po dvigubo atstumo ir kibinai dukart skanesni!

Kitas žygis – kur nors tarp Elektrėnų ir Semeliškių. Kviečiame prisijungti visus norinčius :)

Labai labai blogai, kai viduje lieka tuščia. Ta tuštuma kaip juodoji skylė – vis plečiasi plečiasi plečiasi ir galiausiai gali sutraukti tave visą į save. Po to liksi tūnoti savo viduje visas sutrauktas. Su visom pėdom. Kad taip neatsitiktų, reikia imtis skubių priemonių ir tą juodąją skylę pradanginti.

Pirma taisyklė – VIDINĖS TUŠTUMOS NEĮMANOMA UŽPILDYTI KĄ NORS Į JĄ DEDANT. Cukrūs ir pyragai, vynai ir midūs, knygos, fotografijos, kalnai ir pakalnutės, žodžiai, žodžiaižodžiaižodžiai – viskas nugarma į bedugnę.

VIENINTELIS BŪDAS JĄ UŽPILDYTI – KĄ NORS DUOTI :) Pavyzdžiui, neatlygintinai duoti kraujo. Tų, kurie nebijo adatų, Vilniuje, Žolyno g. 34, visuomet laukia ši puiki galimybė. Taip pat malonus aptarnavimas, saldi arbata, sausainiai ir besišypsančios seselės. Nuleidus 475ml, bent jau galva palengvėja tiek, kad jokia juodoji skylė jos nebeįtrauks :)

Tu ir tavo žmogus – kaip dvi poros pėdų. Iš pradžių jos šoka. Spaudžia akseleratorių. Ilsisi iškištos pro automobilio langą. Dar šoka. Vėliau kopia į kalnus, mindžioja vienos ant kitų, brenda per upes, mina pedalus, šokinėja per įkaitusius akmenis. Auč. Kai pavargsta – panyra į minkštą pajūrio smėlį. Pirštais pešioja šviežią žolę. Glostinėja medžių šaknis. Vis dar keliauja kartu, bet atskiromis tiesėmis. Kol galiausiai, paskutinį kartą švelniai susilietusios padais, nužingsniuoja skirtingais keliais.

Atrodo, viskas gerai – kelią juk pats renkiesi.

Bet kažkodėl taip tuščia viduje…

Taip, jau kuris laikas mes visi esame nemirtingi.

Visi, kurie dalį savo gyvenimo yra perkėlę į feisbuką, linkediną, klickrą, sonicą, orkutą, patupėję visuose guglo atsišakojimuose, berašantys blogus, bekomentuojantys blogus, gerus, turintys portfolio internete, priklausantys bet kokiam s(uck)cialiniam tinklui, visi užsitaginę ir užtaginti, visi visi visi, palikę pėdsakus, susikūrę artefaktus, adekvačius kuriai nors savo kūno, proto ar minčių daliai ir išbarstę juos po tinklą.

Visi jie yra nemirtingi.

Jei fizinis kūnas dėl vienos ar kitos priežasties nustoja egzistavęs ir užsimiršta su visais slaptažodžiais ir naudotojo vardais, virtualioj dimensijoj žmogus ir toliau klajoja. Įsivaizduokit – feisbuke yra tūkstančiai lavonų. Ir tūkstančiai sielų, kuriom niekas neleidžia išskristi į dausas, vien dėl to, kad naudotojas nespėjo laiku pasirinkti statuso “miręs”.

O aš taip ilgai galvojau, kas gi ta NEMIRTINGOJI SIELA yra… še tai tau kad nori :)

Po dviejų mėnesių be savaitgalių pagaliau išmušė atpildo valanda – gavau atostogų! Visgi Semana Santa portugalams šventas reikalas, net beteisiai architektūros studentai turi progą pailsėti. O kadangi geriausiai pailsima keliaujant, su šeimyna pajamiau trumputį roadtripą iki Porto ir atgal. Keletas pastebėjimų:

• Greitkeliai Portugalijoje mokami, bet renkantis krašto kelius atstumas ne ką didesnis. Taigi jei niekur neskubat ir esat pasiryžę toleruoti milijoną žiedinių sankryžų, kurias reikia “pravažiuoti tiesiai, sukti į antrą išvažiavimą”, nurodykit vedliui vengti mokamų kelių. Pamatysite tą Portugalijos pusę, kurios nerodo turistiniai leidiniai. Miestukai gana jaukūs ir tvarkingi, nors man kartais (nežinau kodėl, gal nostalgija…) primindavo Lenkiją, tik vietoj “meble” ir “panele”, čia palei kelią puikuojasi iškabos su keptais paršiukais.

• Automobilio (mažiuko, 1.2) nuoma kainuoja apie 30 Eu parai, plius draudimas apie 19 Eu parai. Nuvažiavome apie 700 km, mašinytė suvalgė tik pusantro bako degalų. Litras E95 šiuo metu didžiuosiuose tinkluose – 1.40 Eu.

• Norint iš Lisabonos į Porto nuvažiuoti per vieną dieną ir pakeliui aplankyti kitus miestus bei įžymybes, teks suktis gana greitai. Turistaujant “turiningai” verta daryti tarpinę nakvynę, pvz. Coimbroje :)

p.s. tas mėlynas mašiniukas – kaimyno… :)

Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi – Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos – buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale – bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo – oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas – Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys – tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų – projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį – stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai – gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų – daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse – žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai – lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime – sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų – teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos – nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti – pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis – autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų – kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų – ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi – čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių – nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Šiandien konferencijoje užstrigo viena energetikų frazė. Deja, nežinau, kas autorius, bet trumpai ir aiškiai:

Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys.

Nebūtina iki paskutinio lašo išsiurbti visą naftą ir sudeginti visą anglį, o po to pradėti naudoti alternatyvias energijas.

Plačiau apie ET+IT amžių, urbanistinę akupunktūrą ir kitas seminaro, skirto Lisabonos rajono Cova da Moura konkursui, temas – kitą kartą. DabarDarbaiDega :)

Lisabonoje kažkoks liūčių sezonas…

Dangaus skliauto dovanos pamažėl įveikė namo stogą – laiptinėje taipogi pradėjo lyti :) Ne bėda – kaimynai, matyt, prie to pripratę ir apsirūpinę apsaugos priemonėm – išraiškingų spalvų plastikiniais dubenim :) Taigi, turim nuosavą fontaną.

Dabar, kiekvieną kartą išeidama iš namų privalau įmesti ten monetą. Kad grįžčiau :)

Kuom ne Trevi?

Eheeeeei – Pavasari, kur tu???????