Tiesa pasakius, pirmą kartą gaminau vakarienę 30-čiai žmonių. Ir dar ne bet kokią -- su visokiais aperityvais, užkandžiais, pirmais/antrais patiekalais, desertais ir gėrimais… Tiesa, prie keptuvių plušau ne viena -- subūrėme labai rimtą ir profesionalią kukų komandą, kurią sudarė architektė Agnė, mokslininkė Migla ir politologas Darius :) Nepaisant visų įmanomų stichinių nelaimių (iš pradžių virtuvę užliejome, o po to profilaktiškai ją padegėme), viskas vyko pagal planą, visi liko sveiki ir sotūs.

Viskas tik prasideda...

Iš pradžių skutome bulves. Daug bulvių. Laaaabai daug bulvių…

Tiesa sakant, iš to, ką mes gaminome, tikru lietuvišku valgiu galima būtų pavadinti nebent juodą duoną, kurios pavyko nusipirkti rusų-ukrainiečių parduotuvėje…

…kaip ir varškės, grietinės, bei milijoną litrų tikrai skanaus ir ilgesį keliančio kefyro ”зopькa мoя” :) :

Iš kurio prigaminome dideliausią puodą “šaltos rožinės sriubos”:

Svečius pasitikome be druskos, bet užtat su duona ir kažkuo rimčiau:

Vaišinome kepta duona su sūrio ir česnakų padažu, stebuklingais miško grybukais, šprotais bei silkute:

Iš vakaro užraugėme giros iš koncentrato ir mielių. Tiesa, iki tikros naminės duonos girutės jai buvo toli gražu, bet atšaldyta “ėjo” kaip reikiant.

Tiems, kurie vis dar abejojo lietuviškos virtuvės privalumais, pateikėme neginčijamus įrodymus -- bulvinius blynus su mėsa ir stebuklingais padažais. Na, o pasisaldinimui kepėm trupininį varškės pyragą su obuoliais. Vėlgi, nelabai lietuviškas desertas, bet ties desertu, matyt, ilgiausiai laužėm galvą, juolab, kad labai jau sudėtinga perspjauti cukraus magnatus portugalus, turinčius milijardus originalių saldėsių :)

Apibendrinant, portugalų skonio receptoriai užskaitė mūsų pastangas. Dabar tykiai tykiai laukiam skrandžių atsiliepimų…

Man kartais atsibosta žmonės. Na, su jais reikia kalbėtis, jų klausyti, išgirsti, užjausti, gilintis, spręsti, padėti… Viskas čia gerai, bet tiesiog atsibosta kartais.

Taigi, kai staiga taip ėmė ir atsibodo, susiradau bendravimo alternatyvą ir aplankiau gyvunėlius Lisabonos zoologijos sode. Nes gyvunėliai (išskyrus uodus) niekad neatsibosta! Galiu valandą spoksoti į kokį nors miegantį tigrą ir jis vis tiek bus įdomus :) Aišku, gaila narvuose laikomų žvėrių, na bet kol kas nepasitaikė galimybė miegantį tigrą pamatyti laisvėje, taigi gailestį nustumiu į antrą planą.

Kažkur skaičiau, kad Lisabonos zoologijos sodas yra vienas geriausių pasaulio kolekcinių zoo sodų, turintis per 350 skirtingų gyvūnų rūšių. Man jis pasirodė nei pernelyg didelis, nei pernelyg įspūdingas, bet ir nenuvylė. Patiko tai, kad jame galima praleisti visą dieną -- ne tik padraugauti su beždžionėm ir koalom, bet ir užsukti į pasirodymą delfinariume, snūstelėti prie tvenkinuko pas pelikanus, įlipti į cable car’ą ir peržvelgti visą sodą iš viršaus, sudalyvauti jūros liūtų šėrime arba patiems pavalgyti piknikų zonoje. Visos pramogos įskaičiuotos į bilieto kainą, kuri, tiesa, nemaža -- 16,5 Eu. Šiek tiek pasigedau roplių įvairovės, bet beždžionių “skyrius” tai tikrai įspūdingas, tiek įvairiausių rūšių dar nebuvau mačiusi -- nuo mažutėlyčių tamarinų iki milžininškų gorilų. Beje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, didžiųjų beždžionių gyvenimo sąlygos sode pasirodė visai padorios -- dideliausi plotai, visokios karstyklės, namukų dizainas pagal užsakovų pageidavimus. Tik babuinus kažkodėl sugrūdo į baisų geležinį narvą, nežinau kuo jau jie prasikalto.

Pas žirafas staiga susivokiau, kad visiškai nemoku fotografuoti gyvūnų… Tiesiog niekada ir neteko to daryti, vienintelis mano modelis buvo pilkasis tigras, sveriantis 6kg ir dažniausiai snaudžiantis ant sofos mano namuose :) O laukiniai gyvūnai kažkokie nenuspėjami, visai nesisekė “gaudyti”. Išskyrus visokius apsimiegojusius liūtus ir dar dramblius, kurie šeip lėtai juda:) Jooo, čia tau ne kokia nors miesto gatvelė, bažnyčia ar kalnų peizažas, ar pagaliau ne žmogus, kurio veiksmus dažniausiai gali atspėti ir kurio išraiškos lengviau suprantamos…

Katukai

Baklažanas ir baklažaniukas fotkintis nepanoro

Na, prieš miegutį -- mįslė (labai lengva, nes prieš miegutį):

Kas gi čia?

Labanakt :)

Pasakojimas apie tai, kaip iš juodai baltų fotografijų gimsta spalvotos dainos.

Labanakt.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Pirmas -- reikia stebėti spalvas. Kai mėlynai baltus vėjus ir laivų stiebus pakeičia raudonos žemės dulkės, kylančios, kai nukrenta apelsinas -- tai jau ženklas.

Kitas būdas tinka, kai netyčia užmiegi ir stebėti neišeina. Tada reikia daryti taip -- miegi miegi ir jei atsibudęs staiga pamatai daug rimtų asiliukų, pririštų prie šulinių alyvmedžių giraitėse -- tu jau Ispanijoje.

Kai šį savaitgalį vykau aplankyti draugų Sevilijoj, man padėjo abu būdai :) Na dar galima stebėti kelių ženklus, bet labai nuobodu.

Sevilija -- miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Pirmą kartą Sevilijoj praleidau pusę metų, antrą -- savaitėlę, dabar -- tik pora dienų, bet visada ten jaučiuosi kažkaip jaukiai. Šiuo metu mieste prieššventinis šurmulys, daugybė žmonių gatvėse, šviesų, muzikos ir keptų kaštonų. Taip pat vyksta Kalėdinė prakartėlių mugė -- labai linksmas reiškinys. Prekyvietė, kurioje gali įsigyti viską nuo A iki Z savo namų prakatrėlei: šventųjų, piemenukų, valstiečių figurėles (visiems skoniams -- statiškas, judančias, baltaodes, juodaodes), visą fermą gyvulių ir paukščių, dekoratyvinių vaisių bei daržovių, šieno ėdžioms, smilkalų ir visko visko ko tik širdis geidžia. Mėgsta tie ispanai žaisti :)

Rotušės aikštėj šiuo metu eksponuojamos Xavier Mascaró skulptūros, skirtos kontempliuoti apie praeitį ir dabartį, mirusias ir būsimas civilizacijas.

Xavier Mascaró skulptūros, Sevilija

Geležinė kaukė be žmogaus? Xavier Mascaró skulptūra, Sevilija

Trumpa savaitgalio sąmatėlė:

- vienintelė keleivė visam autobuse važiuojant į priekį;

- plačių pečių juodaodis bendrakeleivis važiuojant atgal;

- 1 capoeiros workshopas;

- 4 tik ką pakrikštyti capoeiristai;

- 1 roda de vinho, mmmmm;

- aplankyta Lebrija, miestelis apie 60 km į pietus nuo Sevilijos;

- 3 valandos arabiškoje arbatinėje;

- neįsivaizduojamas kiekis ispaniškų tapų ir kitokių skanumynų; alaus irgi;

- 1 skaudantis skrandis;

- 1 nubauduotas vairuotojas;

- 1 L.A. salsa ir 1 čiačia;

- 1 žmogus-palmė;

- daug vėlavimo ir laukimo;

- patobulintas andalūziško slengo žodynas;

- papildytas andalūziškų gestų žinių bagažas;

- neproporcingai mažas miego kiekis;

- jo… einu miegot, labanakt :)

Vietiniai juokauja -- eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių -- sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu -- iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti kanadietės fotografės Dinos Goldstein naujausiais darbais, šiuo metu eksponuojamais Buschlen Mowatt Gallery, Vankuveryje. Fotografijų serija vadinasi “Kritusios princesės” (”Fallen Princesses”). Menininkė perkelia visiems gerai žinomų vaikiškų pasakų veikėjas į šiuos laikus. Kritusių princesių gyvenimas yra dekadentiškas, neurotiškas, kupinas iliuzijų, suvaržytas. Modernus gi.

Ironiškas požiūris į šiuolaikinės moters padėtį visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Princesė Džasmina (Aladino draugė : ) su automatu – teroristė? O Raudonkepuraitė pilnu krepšiu McDonaldo maisto – šaipimasis iš nutukusių žmonių?

Pažiūrėkit ir patys nuspręskit. Štai parodos internetinis puslapis: Kritusios Princesės

Jaukaus penktadienio vakaro jums : )

Praeitą savaitgalį nebeištvėriau ir nusprendžiau pasikultūrinti -- aplankiau parodą Lisabonos mados ir dizaino muziejuje MUDE. Kadangi buvau neapsipatenkinus kad negaliu sudalyvauti parodoje  ”Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970″ Nacionalinėje Dailės Galerijoje Vilniuje, į kurią visi visais kanalais visą mėnesį kvietė, radau kažką laaaaaabai panašaus ir čia, Lisabonoje. “É PROIBIDO PROIBIR!” -- ekspozicija, pristatanti 60-ųjų pabaigos --  70-ųjų pradžios kino, literatūros, muzikos bei dizaino pavyzdžius.

Parodos pavadinimui (liet. “Draudžiama uždrausti”) panaudotas Brazilų dainininko ir politinio aktyvisto Caetano Veloso dainos pavadinimas. Šis atlikėjas buvo persekiojamas Brazilijos diktatūros laikais dėl savo “pavojingų” dainų tekstų, galiausiai areštuotas ir ištremtas iš gimtinės. C.Veloso pavyzdys puikiai atspindi visos parodos dvasią -- pilkame (arba geriausiu atveju melanžiniame) to meto pasaulyje spalvingos dizainerių idėjos buvo tikrai revoliucinės.

Įlindus į ekspozicijų salę pirmiausia pasitiko sienos, grindys ir lubos išmuštos rožiniu/žaliu kailiuku : ) Gaila, fotografuoti nebuvo leidžiama, taigi galiu tik pasakyti, kad jis buvo minkštutis, švelnutis ir puikiai saugojo visų lankytojų paliktus rankų/kojų įspaudus. Eksponatų paslapčia irgi nepavyko įamžinti, taigi, tegu nesupyksta foto autoriai, radau keletą pavyzdžių internete. Na šeip ar taip, ekspozicijos perliukai daugeliui jau yra matyti bent jau žurnalų puslapiuose : )

Joe Colombo "Tube Chair Seat" 1969-1970

Peter Ghyczy "Egg garden chair" 1968

Joe Heller "Joe sofa" 1968

Studio 65 "Bocca sofa" (Marilyn Lips) 1970

Parodos atmosfera nuteikė labai jaukiai ir užpildė kažkokiu spalviniu pasitenkinimu.

Tiesa, MUDE nuolatinė ekspozicija irgi labai verta dėmesio, taigi jei pasitaikys proga, būtinai apsilankykite. Jei domina Phillipe Starck, Eero Aarnio, Irving Harper, Jean Pouvé, Le Corbusier projektai, Issey Miyake, Paco Rabbane, Pierre Cardin kostiumai arba tiesiog norite pamatyti “popartišką” skrudintuvą bei 1959m VNB modelio “Vespa” -- ir dar NEMOKAMAI -- užsukite! : )

O čia “tumbačka”, kurios aš visada visada norėjau, tai kai pamačiau gyvai, net kojos sulinko:

Teja Remy “You can’t lay down your memory” 1991