primavera

Vakar naktis buvo padaryta iš flanelės

Pasakojimas apie tai, kaip iš juodai baltų fotografijų gimsta spalvotos dainos.

Labanakt.

Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi – Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos – buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale – bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo – oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas – Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys – tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų – projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį – stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai – gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų – daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse – žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai – lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime – sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų – teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos – nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti – pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis – autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų – kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų – ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi – čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių – nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Šiais atvirų sienų laikais yra du būdai, padedantys nustatyti, kada išvažiavai iš Portugalijos ir jau esi pietų Ispanijoj.

Pirmas – reikia stebėti spalvas. Kai mėlynai baltus vėjus ir laivų stiebus pakeičia raudonos žemės dulkės, kylančios, kai nukrenta apelsinas – tai jau ženklas.

Kitas būdas tinka, kai netyčia užmiegi ir stebėti neišeina. Tada reikia daryti taip – miegi miegi ir jei atsibudęs staiga pamatai daug rimtų asiliukų, pririštų prie šulinių alyvmedžių giraitėse – tu jau Ispanijoje.

Kai šį savaitgalį vykau aplankyti draugų Sevilijoj, man padėjo abu būdai :) Na dar galima stebėti kelių ženklus, bet labai nuobodu.

Sevilija – miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Pirmą kartą Sevilijoj praleidau pusę metų, antrą – savaitėlę, dabar – tik pora dienų, bet visada ten jaučiuosi kažkaip jaukiai. Šiuo metu mieste prieššventinis šurmulys, daugybė žmonių gatvėse, šviesų, muzikos ir keptų kaštonų. Taip pat vyksta Kalėdinė prakartėlių mugė – labai linksmas reiškinys. Prekyvietė, kurioje gali įsigyti viską nuo A iki Z savo namų prakatrėlei: šventųjų, piemenukų, valstiečių figurėles (visiems skoniams – statiškas, judančias, baltaodes, juodaodes), visą fermą gyvulių ir paukščių, dekoratyvinių vaisių bei daržovių, šieno ėdžioms, smilkalų ir visko visko ko tik širdis geidžia. Mėgsta tie ispanai žaisti :)

Rotušės aikštėj šiuo metu eksponuojamos Xavier Mascaró skulptūros, skirtos kontempliuoti apie praeitį ir dabartį, mirusias ir būsimas civilizacijas.

Xavier Mascaró skulptūros, Sevilija

Geležinė kaukė be žmogaus? Xavier Mascaró skulptūra, Sevilija

Trumpa savaitgalio sąmatėlė:

- vienintelė keleivė visam autobuse važiuojant į priekį;

- plačių pečių juodaodis bendrakeleivis važiuojant atgal;

- 1 capoeiros workshopas;

- 4 tik ką pakrikštyti capoeiristai;

- 1 roda de vinho, mmmmm;

- aplankyta Lebrija, miestelis apie 60 km į pietus nuo Sevilijos;

- 3 valandos arabiškoje arbatinėje;

- neįsivaizduojamas kiekis ispaniškų tapų ir kitokių skanumynų; alaus irgi;

- 1 skaudantis skrandis;

- 1 nubauduotas vairuotojas;

- 1 L.A. salsa ir 1 čiačia;

- 1 žmogus-palmė;

- daug vėlavimo ir laukimo;

- patobulintas andalūziško slengo žodynas;

- papildytas andalūziškų gestų žinių bagažas;

- neproporcingai mažas miego kiekis;

- jo… einu miegot, labanakt :)

“Vagių turgus” – taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių – prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja – eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių – sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu – iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti kanadietės fotografės Dinos Goldstein naujausiais darbais, šiuo metu eksponuojamais Buschlen Mowatt Gallery, Vankuveryje. Fotografijų serija vadinasi “Kritusios princesės” (”Fallen Princesses”). Menininkė perkelia visiems gerai žinomų vaikiškų pasakų veikėjas į šiuos laikus. Kritusių princesių gyvenimas yra dekadentiškas, neurotiškas, kupinas iliuzijų, suvaržytas. Modernus gi.

Ironiškas požiūris į šiuolaikinės moters padėtį visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Princesė Džasmina (Aladino draugė : ) su automatu – teroristė? O Raudonkepuraitė pilnu krepšiu McDonaldo maisto – šaipimasis iš nutukusių žmonių?

Pažiūrėkit ir patys nuspręskit. Štai parodos internetinis puslapis: Kritusios Princesės

Jaukaus penktadienio vakaro jums : )

Praeitą savaitgalį nebeištvėriau ir nusprendžiau pasikultūrinti – aplankiau parodą Lisabonos mados ir dizaino muziejuje MUDE. Kadangi buvau neapsipatenkinus kad negaliu sudalyvauti parodoje  ”Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970″ Nacionalinėje Dailės Galerijoje Vilniuje, į kurią visi visais kanalais visą mėnesį kvietė, radau kažką laaaaaabai panašaus ir čia, Lisabonoje. “É PROIBIDO PROIBIR!” – ekspozicija, pristatanti 60-ųjų pabaigos –  70-ųjų pradžios kino, literatūros, muzikos bei dizaino pavyzdžius.

Parodos pavadinimui (liet. “Draudžiama uždrausti”) panaudotas Brazilų dainininko ir politinio aktyvisto Caetano Veloso dainos pavadinimas. Šis atlikėjas buvo persekiojamas Brazilijos diktatūros laikais dėl savo “pavojingų” dainų tekstų, galiausiai areštuotas ir ištremtas iš gimtinės. C.Veloso pavyzdys puikiai atspindi visos parodos dvasią – pilkame (arba geriausiu atveju melanžiniame) to meto pasaulyje spalvingos dizainerių idėjos buvo tikrai revoliucinės.

Įlindus į ekspozicijų salę pirmiausia pasitiko sienos, grindys ir lubos išmuštos rožiniu/žaliu kailiuku : ) Gaila, fotografuoti nebuvo leidžiama, taigi galiu tik pasakyti, kad jis buvo minkštutis, švelnutis ir puikiai saugojo visų lankytojų paliktus rankų/kojų įspaudus. Eksponatų paslapčia irgi nepavyko įamžinti, taigi, tegu nesupyksta foto autoriai, radau keletą pavyzdžių internete. Na šeip ar taip, ekspozicijos perliukai daugeliui jau yra matyti bent jau žurnalų puslapiuose : )

Joe Colombo "Tube Chair Seat" 1969-1970

Peter Ghyczy "Egg garden chair" 1968

Joe Heller "Joe sofa" 1968

Studio 65 "Bocca sofa" (Marilyn Lips) 1970

Parodos atmosfera nuteikė labai jaukiai ir užpildė kažkokiu spalviniu pasitenkinimu.

Tiesa, MUDE nuolatinė ekspozicija irgi labai verta dėmesio, taigi jei pasitaikys proga, būtinai apsilankykite. Jei domina Phillipe Starck, Eero Aarnio, Irving Harper, Jean Pouvé, Le Corbusier projektai, Issey Miyake, Paco Rabbane, Pierre Cardin kostiumai arba tiesiog norite pamatyti “popartišką” skrudintuvą bei 1959m VNB modelio “Vespa” – ir dar NEMOKAMAI – užsukite! : )

O čia “tumbačka”, kurios aš visada visada norėjau, tai kai pamačiau gyvai, net kojos sulinko:

Teja Remy “You can’t lay down your memory” 1991