Nežinau ar gyventi čia būtų patogu. Matyt ne -- net dviračio šiame mieste nepaminsi. Bet aplankyti būtina :)

Rio Douro krantai

Pirmame plane - porto vyno rūsiai...

...ir neišvengiamas akcentas

Nakties kraštovaizdis nuo 60 m aukščio Dom Luis I tilto tikria gniaužiantis kvapą. Gal ne tiek vaizdelis gniaužia, kiek tie 60 m virš miesto… :)

Naktis ant Dom Luis I tilto

Vietiniai

Net pasaulinio lygio banalybės čia turi kitą dvasią:

Karalių maistas

Spalvingasis Porto senamiestis...

...ir naujasis Porto. Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

...ir nekontekstualaus konceptualumo apsvaiginti turistai

Žinoma reikėjo aplankyti portugalų dievo Siza Vieira suprojektuotą Porto universiteto Architektūros fakultetą. Į vidų patekti nepavyko (atostogos…), na bet ansamblis turi šarmo. Tai gana atvira vieta, su nuostabiais vaizdais į upę, bet pastatų tūriai (kurie nematę renovacijos matyt nuo 1993 metų…) sukuria jaukumo įspūdį. Atrodo lyg stovėtum stadiono vidury, bet jautiesi kaip namie :)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Dar Porto turi Vandenyną…

Atlantas

Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu,  pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.

Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.

Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.

Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)

Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.

Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…

Gatvė irgi namai

Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.

Interpretacija tolerancijos tema

Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.

Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"

Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.

Vaikų darželis

Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)

Batukai

Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.

Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:

Vyrų kirpykla

Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.

Autosalonas...

... ir mechanikas.

Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.

. 

Kelionių agentūra

Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)

Mmmm, čia bus dešros :D

Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…

Namai

… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:

Irgi namai

Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.

Stogai, šunys, debesys, laidai...

Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)

Kiemo sargas

Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.

O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.

Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.

Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi

Vakar teko apsilankyti Convento do Santíssimo Sacramento restauracijos darbuose. Tai yra gražus XVIIIa.pr. bažnyčios ir moterų vienuolyno kompleksas. Deja, XXa. jo patalpose buvo įsikūrusios kareivinės, taigi konstruktyvas patyrė “korekcijų” ir pastatas buvo gerokai suniokotas. Šiuo metu kompleksas yra restauruojamas – bažnyčia bus atverta žmonėms, o vienuolyno patalpos pritaikytos bibliotekai ir įvairioms administracinėms patalpoms. Labai pritariu koncepcijai, kai istorinę vertę turintys pastatai yra ne tik restauruojami, bet ir pritaikomi šių laikų poreikiams. Stengdamiesi “išsaugoti paveldą būsimoms kartoms”, dažnai pamirštame, kad ir patys tą paveldą kuriame.

Restauratorius demonstruoja, kaip daromos gipsinių detalių atliejos

Na bet aš ne apie tai. Esu mačiusi nemažai restauracijos darbų ir šeip statybų. Visur turi landžioti po pastoliais, žiūrėti kad neužliptum ant vinių, o išeini visas baltas nuo statybinių dulkių. Darbai Convento do Sacramento panašūs, bet po kokių 15 minučių vaikščiojimo pastebėjau, kad kažko trūksta… Ogi kampuose besimėtančių tuščių alaus bambalių, konservų skardinių bei nuorukų! Čia TVARKINGA. Čia nėra ŠIUKŠLIŲ.
OK, suprantu, kad restauracijos darbai yra gana „švarūs“, bet pasakykit, mielieji, kur jūs matėt tvarkingai į krūveles sudėtas statybines medžiagas ir virš jų pakabintus užrašus kur kas sudėta? Man net stalčius atsidarė, kai pamačiau…
Pvz., va čia yra skiediniai:

Neapsirikite, čia - skiediniai

O va čia – įrankiai:

Įrankiai - pasinaudoję būtinai grąžinkite į vietą

Jau dairiausi ant sienos pakabintos schemutės su nurodymais kaip paruošti tinką arba dažus : )

Jėga, reikia nusiųsti nuotraukas kolegoms statybininkams į Lietuvą, tegu pažiūri kaip nevalos pietiečiai darbus vykdo : )