Mes, Dankanai Maklaudai
Taip, jau kuris laikas mes visi esame nemirtingi.
Visi, kurie dalį savo gyvenimo yra perkėlę į feisbuką, linkediną, klickrą, sonicą, orkutą, patupėję visuose guglo atsišakojimuose, berašantys blogus, bekomentuojantys blogus, gerus, turintys portfolio internete, priklausantys bet kokiam s(uck)cialiniam tinklui, visi užsitaginę ir užtaginti, visi visi visi, palikę pėdsakus, susikūrę artefaktus, adekvačius kuriai nors savo kūno, proto ar minčių daliai ir išbarstę juos po tinklą.
Visi jie yra nemirtingi.
Jei fizinis kūnas dėl vienos ar kitos priežasties nustoja egzistavęs ir užsimiršta su visais slaptažodžiais ir naudotojo vardais, virtualioj dimensijoj žmogus ir toliau klajoja. Įsivaizduokit – feisbuke yra tūkstančiai lavonų. Ir tūkstančiai sielų, kuriom niekas neleidžia išskristi į dausas, vien dėl to, kad naudotojas nespėjo laiku pasirinkti statuso “miręs”.
O aš taip ilgai galvojau, kas gi ta NEMIRTINGOJI SIELA yra… še tai tau kad nori :)
Tags: Dankanas Maklaudas, Siela, Tinklas
May 26th, 2010 at 09:51
Bet ar nebuvo tas pats ir kol nebuvo feisbuko?
Likdavo pastatyti namai, pasodinti medžiai, sugalvotos idėjos, parašytos knygos, skulptūros, vaikai? :)
Gal tik ne taip personalizuota :)
May 26th, 2010 at 10:02
Jap, bet nemirtingumas buvo skirtas tik išrinktiesiems, kurie sukurdavo tuos artefaktus ir materializuodavo savo sielą. Dailininkai likdavo gyvi savo paveiksluose, rašytojai – knygose, mokslininkai savo sielas apgyvendindavo formulėse ir išradimuose. O dabar visi lygūs, visi gali būti nemirtingi :)
May 26th, 2010 at 20:54
amžiną pomirtinį gyvenimą proletarams!
- feisbukas
June 1st, 2010 at 10:30
Ta “nemirtingoji siela” patampa tik statistika. Nebent dar budama kūne sukuria artefaktus, kurie yra vertingi gyviems žmonėms, kaip ir ikisoctinklų eroje.