primavera

Pakeliui į Coimbrą aplankėme Óbidos – mažutį miestelį Leiria provincijoje. Miestelis įsikūręs ant kalvos, centrinė dalis vis dar apsupta nuo viduramžių laikų išlikusios sienos. Kažkodėl daug labiau nei dar viena viduramžių pilis mus sudomino atokiau nuo miestelio plyname lauke stovinti bažnyčia - Santuario do Senhor Jesus da Pedra. Kas yra lankęsi pietų Ispanijos ir Portugalijos miesteliuose, turėjo pastebėti, jog beveik neįmanoma rasti bažnyčios, apžvelgiamos iš visų pusių. Jos dažniausiai būna taip užspaustos aplinkinių pastatų, jog net ne iš pirmo karto pavyksta suprasti, kad tai bažnyčia. Dar pasiseka, jei ji turi kokią nors mažutėlę aikštę priešais.

Būtent dėl šios priežasties Santuario do Senhor Jezus da Pedra patraukė akį. Bažnyčios sargas net neklaustas pradėjo pasakoti, kad pastato fasadai laukia renovacijos, o pati bažnyčia yra labai keista, nes stovi toliau nuo miestelio, tuščioj vietoj :) Bent jau patvirtino mano nuostabą.

Santuario do Senhor Jezus da Pedra

Tik vėliau, grįžus į Lisaboną, iš vieno portugalo sužinojau, kad Óbidos yra labai garsus dėl Ginjinhos – taip taip, to saldaus gardaus vyšnių likerio. Būtent Óbidos jis pateikiamas šokoladiniuose puodeliuose, kuriuos galima sutriauškinti su visu turiniu. Na ir spėkit, ko aš ten neparagavau..? Et, nors ir labai to nemėgstu, bet reikės įprasti informaciją apie lankomas vietas susirinkti prieš kelionę, o ne po :)

Ginjinha šokoladiniuose puodeliuose, niam niam

Neparagavę Ginjinhos patraukėme link Coimbros. Coimbra Portugalijoje laikoma universitetiniu miestu, čia studijuoja apie 30 000 studentų, daugiausia iš kitų miestų ar užsienio. Coimbros universitetas – seniausias Portugalijoje, įkurtas 1290 m. Kad miestas studentinis, galima pastebėti iš karto – sauromis gatvelėmis lagaminus tampė krūvos jaunimo, grįžinėjančio namo Velykų atostogoms.

Coimbros panorama

Grindinys

Coimbros gatvės

Mergelė su vandens (arba vyno) ąsočiu, mylinti be atsako

Labai vertinu tuos miestus, kuriuose jau po pusvalandžio klaidžiojimo gatvelėmis pajunti savitą dvasią. Vienintelę tokią pasaulyje, nepakartojamą ir įsimenančią. Coimbra man pasirodė melancholikų, svajotojų miestas, kur nebesupranti, ar čia gyvenimas, ar knyga. A, ir žinoma dar fado…

Vienoje suvenyrų krautuvėlėje įsigijau atviruką su piešiniu – melancholiškas vyrukas, mėnesienoje grojantis gitara ant knygų rietuvės. Va – tikras coimbrietis! :) Kitoje pusėje radau 1898 m. parašytą ketureilį (vertimas laisvas): “O Coimbra! O jaunyste! Praradau viską dėl meilės, o meilė man atnešė ilgesį, o ilgesys – skausmą !..”

Tai va, toks tas Portugalijos akademinis jaunimas.. :)

Tags: Foto

This entry was posted on Friday, April 2nd, 2010 at 13:43 and is filed under Kelionė. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.