Cova da Moura
Jei vietinių Lisabonos gyventojų paprašydavau įvardinti miesto zonas, į kurias nepatartina kelti kojos, pavadinimai daugmaž kartodavosi -- Chelas, Amadora, Anjos, oro uosto apylinkės, stočių zonos ir visokie miesto pakraščiai. Bet iš esmės, tai visiškai normalūs rajonai. Tarkim, pusė studentams nuomojamų butų yra Anjos -- buvusiame savotiškame raudonųjų žibintų kvartale -- bet gyvena žmonės, nesiskundžia. Na, minėtuose rajonuose didesnė socialinio būsto koncentracija, todėl proporcingai daugiau ir socialinių problemų. Tiesiog reikėtų pasistengti neatsidurti ten vienam tamsiuoju paros metu.
Bet egzistuoja vienas rajonas, kurio nevalia minėti :) Kai paklausdavau apie jį, visiems tik akys išsprogdavo -- oi, iš kur tu apie jį žinai, čia gi tabu, pavojingiausia Lisabonos vieta, niekam net į galvą nešautų ten važiuoti. Tas rajonas -- Cova da Moura, buvę dirbami vieno ūkio laukai vakarinėje Lisabonos dalyje, nelegaliai paversti gyvenamuoju rajonu. Cova da Moura atsirado 8-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teritorijoje pradėjo kurtis finansinių problemų prispausti vietiniai portugalai, imigrantai iš Žaliojo Kyšulio ir kitų portugalijos ex-kolonijų. Dabar rajone yra apie 7000 gyventojų. Čia yra nusikalstamumo, prekybos ginklais ir narkotikais židinys -- tiek aš žinojau prieš prasidedant Lisabonos architektūros trienalei. Viena trienalės temų -- projektų konkursas Cova da Moura rajone. Kadangi mes su universiteto kolegomis dalyvausime tame konkurse, gavau progą daugiau sužinoti apie tą rajoną “tabu”.
Realybė pasirodė visiškai kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Važiuodama į Cova da Moura tikėjausi patekti į favelas, panašias į tas, kurias teko matyti Brazilijoje. Iš išorės rajonas beveik niekuo nesiskiria nuo favelų (tiesa čia kur kas švariau), bet socialinė padėtis mane tikrai labai nustebino. Rajonas panašus į kumštį -- stiprią panašaus likimo žmonių organizaciją, kur visi vieni kitus pažįsta ir dirba bendrai gerovei.
Gatvelės pasirodė net savotiškai jaukios, imigrantų rankomis suręsti būstai -- gana padorūs ir tvarkingi.
Kam reikalingi langų stiklai, jei turi palydovinę televiziją? :)
Mus lydėjęs gidas apgailestavo, kad negali aprodyti namų iš vidaus, pasak jo, jie įrengti neįtikėtinai gerai. Didžiulis skirtumas nuo favelų -- daugelis Cova da Moura gyventojų turi komunalinius patogumus, taigi neteko braidyti po srutas.
Gyvenimas čia vyksta gatvėse -- žmonės taip pripratę, taip gyveno jų tėvai ir seneliai Afrikoje. Sulaukę mūsų vizito, jie, žinoma, nebuvo labai patenkinti, aš, savo ruožtu, jaučiausi truputėlį nejaukiai -- lyg vaikštinėčiau po kažkieno svetainę ir fotografuočiai baldus, bei ten esančius žmones…
Gatvė irgi namai
Šiek tiek nemalonu buvo taip trikdyti žmonių privatumą, visą vizito laiką stengiausi nusiteikti korektiškai ir profesionaliai, bet labai dažnai išlįsdavo elementarus smalsumas. Gidas tikino, kad gyventojai geranoriškai žiūri į organizuotus profesionalius vizitus, visi yra suinteresuoti rajono įvaizdžio gerinimu. Viename video apie rajoną išgirdau frazę: “vaizdas, kurį mato pašaliniai yra visiškai kitoks, nei rajoną matome mes”. Tikra tiesa, iki šiol stebėjausi, kodėl žmonės nori ten gyventi. Tiesiogine šio žodžio prasme NORI, ne dėl to, kad yra priversti ten likti. Dabar aš juos suprantu. Jie yra pripratę gyventi bendruomenėje, pažinoti savo kaimynus ir kaimynų kaimynus. Vienas vaikinas pasakojo kurį laiką gyvenęs socialinio būsto daugiabutyje. Tai jam buvo blogiausi metai gyvenime -- sako, kaip gali jaustis žmogum, kai nežinai, kas yra tavo kaimynas iš 8 aukšto. O Cova da Moura rajone tu esi savas ir dėl to saugus.
Interpretacija tolerancijos tema
Cova da Moura vykdoma daug socialinių projektų ir kitokių veiklų -- teatro pamokos, sporto renginiai, yra muzikos studija, biblioteka, socialinis centras ir t.t. Rajonas turi net savo internetinį puslapį.
Vietinė rap'o grupė labai lietuvišku pavadinimu - "Kova M"
Rajone yra vidurinė mokykla, sporto klubas, kelios bažnyčios, taip pat vaikų darželis, kuriame vaikus prižiūri tiek vietiniai gyventojai, tiek iš Lisaboos atvykstantys socialiniai darbuotojai.
Vaikų darželis
Viena darželio auklėtinė su milijonu kasyčių pribėgo prie manęs ir liepė nufotografuoti jos naujus batukus :) Tikrai gražūs, aš irgi tokių norėčiau :)
Batukai
Vaikai, pajutę dėmesį, puolė peštis, išdykauti ir lįsti į kadrą. Tiesa, vienas prižiūrėtojų mandagiai paprašė nefotografuoti vaikų. Žinoma.
Cova da Moura yra visos reikalingos įstaigos -- nuo kavinių iki statybos prekių parduotuvių. Visgi rekordus muša kirpyklų skaičius, čia jų net 31. Rajono gyventojai didžiuojasi kokybiškom kirpyklų paslaugom, kuriomis naudojasi ne vienas Lisabonietis. Tikrai, kirpyklas mačiau bene ant kiekvieno kampo. Džentelmenas, norintis nusiskusti barzdą, irgi ras kur apsilankyti -- pvz. šioje tikrų vyrų kirpykloje intriguojančiu pavadinimu:
Vyrų kirpykla
Antra pagal populiarumą verslo rūšis -- autoremonto dirbtuvės. Ar vogtų automobilių perdažymo salonai, kaip tai bepavadintum.
Autosalonas...
... ir mechanikas.
Cova da Moura gyventojai sako, kad rajono viduj turi viską, ko reikia. Viena labiausiai nustebinusių įstaigų -- kelionių agentūra. Pasirodo, ji ne tik organizuoja keliones, bet teikia socialinę paramą. Jei rajono gyventojui prireikia nuskristi į Žaliąjį Kyšulį, tarkim aplankyti šeimos, bet jis neturi pakankamos sumos pinigų -- ne problema. Užtenka palikti dalį sumos, o grįžus po truputį gražinti likusius pinigus.
Kelionių agentūra
Dar vienas dalykas, kuriuo Cova da Mora’iečiai didžiuojasi -- čia gaminamas maistas. Galiu pasakyti, kad didžiuojasi ne veltui, vizito pabaigoje vietiniame “restorane” labai skaniai sukirtome kelis puodus feijoados, pagamintos pagal Cape Verde receptą. Apetitą šiek tiek sugadino gatvėje ties kažkieno namu “padžiautos” žarnos dešroms. Gerai, kad jas pamačiau jau grįžinėdama namo :)
Mmmm, čia bus dešros :D
Cova da Moura “architektūra” niekuo per daug neišsiskirianti. Pastatų gali rasti įvairiausių -- nuo spalvingų mūrinukų…
Namai
… iki iš statybinių atliekų suręstų pašiūrių:
Irgi namai
Daugelis namų yra dviejų aukštų, su palikta galimybe plėstis į viršų. Todėl stogai prastai uždengti, bet žvelgiant į juos, vystosi savotiškos istorijos.
Stogai, šunys, debesys, laidai...
Vidiniai kiemeliai jaukūs.. gal kiek netvarkingi tik :)
Kiemo sargas
Rajonas turi daugybę problemų, bet jos yra visai kitokio pobūdžio, nei mums gali pasirodyti. Pvz. Amadoros rajono, kuriam priklauso Cova da Moura, savivaldybės nesugebėjimas paruošti projekto, kuris leistų gyventojams išsipirkti žemę, ant kurios jie gyvena. Nuolat vyksta dialogas tarp bendrijos ir savivaldybės, bet kol kas nevaisingai. Tik neseniai buvo pradėtas ruošti zonos detalusis planas. Tikėkimės, kad koncepcijos, kurias pasiūlys Lisabonos architektūros trienalės dalyviai, bus dar vienas žingsnis teigiamo rajono įvaizdžio link.
O socialinių problemų, man regis, čia kur kas mažiau nei atrodo. Gidas patvirtino, kad čia gyvena nemažai narkotikų ir ginklų platintojų, bet, tarkim, gyventojai turi nerašytą taisyklę nevartoti narkotikų rajono viduje :) Nėra nei vieno apleisto vaiko ar senelio. Nelaimės atveju visuomet sulauksi pagalbos iš kaimynų. Niekada neliksi vienas.
Tokiose bendruomenėse gyvenimą reguliuoja pagarbos ir humaniškumo principai, o tai yra kur kas stipriau nei draudimai, leidimai, įstatymai ir nustatymai.
Šypsokis ir džiaukis tuo, ką turi
Tags: Cova da Moura, Foto, Lisabonos Architektūros Trienalė, Lisboa
February 21st, 2010 at 10:59
As eiciau i ta kirpykla mmmmmm…..kirptis. :)
February 21st, 2010 at 11:48
Wow aš ir norėčiau tokios ekskursijos :)
February 22nd, 2010 at 17:51
Na, ta ekskursija man buvo per daug “ekskursiška” :) Turiu omeny, jautėsi, jog gidas stengiasi šiek tiek nugesinti tikrąją situaciją, pabarstyti cukrumi :) Aš žinoma jį suprantu, bet būtų įdomiau ten apsilankyti be jokių gidavimų ir palydų.
February 23rd, 2010 at 10:27
Aš eičiau ten papietaut. Kol mano mašiniuką tvarkytų tas mechanikas su ružavu chalatu :-)
Labai įdomus pasakojimas, ačiū!
March 1st, 2010 at 10:59
Nerealu! Turėsi kuo pasigirti vietiniams :)
March 1st, 2010 at 14:10
:) O “vietiniai” tai čia kurie? Jau nebežinau kuris rajonas mano :)
April 9th, 2010 at 14:44
oi, aš čia irgi buvau, kai gyvenau portugalijoje. nors portugalai tikrai draudė ten lysti ir nebuvo nusiteikę pasakoti apie šį rajoną
bet mes su draugu, be jokių gidų ir palydų ten nuvažiavę išvydom tikrai ne tai ką pasakoja spauda, bet tikrą gyvenimą, vykstantį gyvenimą, naturalų, be turistų ir komercinio prieskonio
žmonės, kurie ten gyvena yra malonūs,darbštūs, smalsūs. žinoma kaip ir daugelyje skurdesnių kampelių problemų čia yra nemažai, tačiau taiyra tikrai labai labai perdėta spaudos
mes parodėme jiems kad atvykome čia ne kaip turistai o kaip žmonės kuriems idomu, kurie stengiasi šnekėti jų kalba, stengiasi suprasti juos,
susitikome su Lieve – belge moterimi čia gyvenančia ir kovojančia už Cova Da Moura kaip už savo namus, ji kaipo ir yra pagrindinė šio rajono “sergėtoja” dirbanti organizacijoje Moinho da Juventude
užėjome į jos jaukius namus kur ji mums parodė tiek daug medžiagos sukauptos apie Cova Da Moura, tiek daug “pamazgų” kurias skleidžia spauda nieko nežinodama kas vyksta iš tikrųjų, ir išgirdome labai daug idomių pasakojimų apie kovas su šmeižtu ir
iškrypusiais projektais, kaip pvž:
šį rajoną prieš septynis berods metus buvo nuspresta nugriauti beveik kapitaliai – 80 proc, bet ačiū sėkmei, to neivyko, nes juk lengviausia yra nugriauti o ne išspresti privataus/viešo turto problemą
ah, aš labai tikiuosi kad šie žmonės/bendruomenė ir toliau turės savus namus kurių jie tikrai nusipelnė, gyvendami ir kurdami viską kartu
ir tas kapitalizmo/privataus turto įstatymas jų nepalies, nes kitaip tai būtų tikrai didelė neteisybė žmogiškumo faktoriui
kai grįšiu į Lisaboną norėčiau vėl apsilankyti šiame rajone, jis man labai idomus tuo savo
nepaslėptukartais purvinu gatvės gyvenimu kaip ir Chelas/Campolide/Ajuda
jie turi šarmo kuris užburia, ir parodo tikrą/nesuvaidintą Lisabonos veidą
April 10th, 2010 at 19:40
:) Smagu skaityti panašią nuomonę. Suformuotą asmeninės patirties, o ne spaudos. Beje, Lieve yra išties nuostabi asmenybė, labai gerbiu žmones kaip ji :)
Cova da Moura atveju visuomenės informavimo priemones vertinčiau kaip gana tendencingas, jos menkai informuoja apie Covos šviesiąją pusę ir, neturint tiesioginio kontakto, sunku suvokti, kiek daug vertybių ta visuomenė turi.
Bet – kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nebūna dūmų be ugnies. Bendraudama su socialiniais darbuotojais, rajono gyventojais, rinkdama medžiagą, analizuodama gyvenimo kokybę įvairiais aspektais, darau išvadas, kad visgi spaudoje yra daug tiesos. Nepaneigsi nei saugumo, nei prekybos narkotikais, nei integracijos problemų. Manau blogiausia yra naujų kartų atitolimo nuo tradicijų tendencija. Rajono tapatybė keičiasi, vis daugiau jaunų žmonių nori jaustis Lisabonos, o ne Cova gyventojais, uždaros bendruomenės modelis jiems darosi nebepriimtinas. Taigi yra pavojus, kad visi geri Cova da Moura dalykai pamažu nyksta, o lieka tik blogi.
Beje, pats opiausias visgi yra būsto klausimas. Tradicijos lieka tradicijom, bet daugelis namų neatitinka nė menkiausių higienos sąlygų – neturi langų, šviežio oro patekimo, yra drėgni, apnikti pelėsio. O ten gi vaikai auga. Taigi, kažką reikia daryti, o čia patenkam į užburtą ratą – kovamouriečiai nori geresnių gyvenimo sąlygų, bet bijo kažką daryti, nes kiekvieną minutę jų būstai gali būti nugriauti. Situacija išties komplikuota, bet vyksta visapusiškai naudingo ir tuo pačiu humaniško sprendimo paieškos. Kuo toliau, tuo labiau man peršasi išvada, kad didžioji dalis Cova de Moura netrukus bus nugriauta. Ir labai tikiuosi, kad bent jau bus surasta kokybiška alternatyva žmonėms, kurie yra prisirišę prie tokio gyvenimo, kokį turi dabar.
Stebėsim procesus :)
Beje – persikėliau gyventi į Ajudą :D
June 11th, 2011 at 10:00
ak, o klausimas man kilo
tu mokaisi ten?
aš žadu greitu metu vėl atrasti Portugaliją, Lisaboną,
ir jau ilgesniam laikui:>
June 12th, 2011 at 11:41
Aha, damušinėju magistrą :)
Ir, kai pavyksta rasti laisvo laiko, atradinėju Portugaliją, jau pora metelių..
June 28th, 2011 at 10:19
(: oh, atradimai Portugalijoje yra viena geriausių dalių :>
o kur, Lousiadoi mokaisi?
July 3rd, 2011 at 10:34
Noup, Universidade Autónoma.
O tu pas portugėšus ką veikei?
September 10th, 2011 at 19:45
Oi, negirdėjau apie tokį aš
aš troškau portugalus aplankyyt visada, kažkokia intuicija vedė
ir turėjau galimybę su erasmusu
o dabar vėl planuoju grįžt,
ilgesniam,
gyvenimui,