primavera

jis neturi

ką veikti

neturi

šuns

neturi

batų

koju irgi

neturi

kompo

neturi

supermobilio

ir degalų

neturi

proto

ir sąžines

noro gyventi

ir noro

numirti

neturi

kur ir su kuo

miegoti

klausyti

senti

ko geisti

diplomo

neturi

eurų dolerių

litų

televizoriaus

DVD

butelio vyno

neturi

Sezano paveikslo

kepurės

neturi

širdies

talento

draugo

bilieto

i vieną

pusę

nieko

neturi

savęs irgi

baltas toks

guli

ir

jam nieko

nereikia

2005-12-14 skulptūros peržiūra

kažkaip labai man tiko dabar

+ Jurgos Benamio daina

Jėėėėėė, turim kulinarą namuose.

Visad smagu sulaukti svečių iš Lietuvos.

O jei svečiai atvyksta su tiramisu, gelėm ir nenumaldomu noru pašeiminikauti virtuvėje -- tada trigubai smagu : )

Jap, geriausi virėjai -- vyrai.

Ša, daugiau nei žodžio. Einu valgyt : D Jum belieka pavydėti.

Praeitą savaitgalį nebeištvėriau ir nusprendžiau pasikultūrinti -- aplankiau parodą Lisabonos mados ir dizaino muziejuje MUDE. Kadangi buvau neapsipatenkinus kad negaliu sudalyvauti parodoje  ”Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970″ Nacionalinėje Dailės Galerijoje Vilniuje, į kurią visi visais kanalais visą mėnesį kvietė, radau kažką laaaaaabai panašaus ir čia, Lisabonoje. “É PROIBIDO PROIBIR!” -- ekspozicija, pristatanti 60-ųjų pabaigos --  70-ųjų pradžios kino, literatūros, muzikos bei dizaino pavyzdžius.

Parodos pavadinimui (liet. “Draudžiama uždrausti”) panaudotas Brazilų dainininko ir politinio aktyvisto Caetano Veloso dainos pavadinimas. Šis atlikėjas buvo persekiojamas Brazilijos diktatūros laikais dėl savo “pavojingų” dainų tekstų, galiausiai areštuotas ir ištremtas iš gimtinės. C.Veloso pavyzdys puikiai atspindi visos parodos dvasią -- pilkame (arba geriausiu atveju melanžiniame) to meto pasaulyje spalvingos dizainerių idėjos buvo tikrai revoliucinės.

Įlindus į ekspozicijų salę pirmiausia pasitiko sienos, grindys ir lubos išmuštos rožiniu/žaliu kailiuku : ) Gaila, fotografuoti nebuvo leidžiama, taigi galiu tik pasakyti, kad jis buvo minkštutis, švelnutis ir puikiai saugojo visų lankytojų paliktus rankų/kojų įspaudus. Eksponatų paslapčia irgi nepavyko įamžinti, taigi, tegu nesupyksta foto autoriai, radau keletą pavyzdžių internete. Na šeip ar taip, ekspozicijos perliukai daugeliui jau yra matyti bent jau žurnalų puslapiuose : )

Parodos atmosfera nuteikė labai jaukiai ir užpildė kažkokiu spalviniu pasitenkinimu.

Tiesa, MUDE nuolatinė ekspozicija irgi labai verta dėmesio, taigi jei pasitaikys proga, būtinai apsilankykite. Jei domina Phillipe Starck, Eero Aarnio, Irving Harper, Jean Pouvé, Le Corbusier projektai, Issey Miyake, Paco Rabbane, Pierre Cardin kostiumai arba tiesiog norite pamatyti “popartišką” skrudintuvą bei 1959m VNB modelio “Vespa” -- ir dar NEMOKAMAI -- užsukite! : )

O čia “tumbačka”, kurios aš visada visada norėjau, tai kai pamačiau gyvai, net kojos sulinko:

Man labai patinka gyventi Lisabonos Belém rajone. Nesvarbu, kad iki centro savakojiškai nenužingsniuosi, o užsibuvęs ilgiau kokiam nors Bairro Alto, namo sunkiai pargrįši… Bet, pavargus nuo miesto šurmulio, triukšmo ir belejono turistų, taaaaaaip gera išbėgti į pakrantę, pakvėpuoti oru, kurį vėjai atpučia nuo Vandenyno. Man nuo namų iki pakrantės -- ranka paduot, tereikia perlipti geležinkelio bėgius.

Čia visuomet daug žmonių, bet čia niekas NESKUBA, visi ilsisi : ) Tėvai atsiveda sūnus pažaisti futbolo, porelės ateina paburkuoti, žvejai dugninukėm žvejoja bakaliau. Išilgai pakrantės įrengti puikūs dviračių ir pėsčiųjų takai, taigi sugalvojęs “pasisveikatinguoti”, čia būsi priimtas išskėstomis rankomis. Sportuoja visi -- nuo jaunų mergaičių, nesusigyvenančių su savo svoriu, iki senukų, nepasiduodančių senatviniam marazmui.

Parkely ties pėsčiųjų trasa įrengta treniruoklių aikštelė -- puiki proga pakačialinti bicką, tricką ar sėdimosios raumenį ir pabendrauti su bendraminčiais/bendrasporčiais. O po to pasidovanoti sau prizą -- prisėsti kavinukėje prie keleivinio uosto arba jachtklube ir pasimėgauti Pasteis de Nata, mmmm… Ir pasidžiaugti, kad žmonės jaučia malonumą sveikai gyventi.

Grožis kaip mėnulis -- jis spindi tik dėl kieno nors kito šviesos.

Tai jau kaip pasišviesim, taip gražu mums ir bus.

Po skanių pietų labai gerai yra papenėti ir sielą. Šiam vakarui puikiai tiko mozambikiečio rašytojo Mia Couto novelė “A despedideira”. Minčių srautas moters, radusios savo žmogų ir jo netekusios. Gal šiek tiek keistoka skaityti taip jautriai parašytą moters išpažintį ir žinoti, kad autorius -- vyras. Visiškai atsikračiau mito, kad vyrai niekada nesupras, kas dedasi moterų viduje. Dabar manau, kad jie nesupranta tik to, ko pačios moterys apie save nesupranta : )

Na šeip ar taip, išpažinties “autorė” pasirodė labai artima man -- padaryta iš vandens, atidi detalėms, materializuojanti būsenas. Viena frazė tiesiog įstrigo gerklėj ir kol kas dar nepavyko jos nuryti:

Kai jis ištarė man žodį, tą pirmąją dieną, supratau, kad iki šiol nesu su niekuo kalbėjusi.

Kodėl negaliu nuryti? Kartais žinomus dalykus reikia perskaityti, kad iš pasąmonės jie susiprojektuotų į sąmonę. Pastaruoju metu bandau prikimšti pagalvę, kuri vadinasi Tavo Žmogus. Surankioti pūkus, kurių kiekvienas reikštų Tavo Žmogaus esmę. Taigi ta frazė atseikėjo gerą saują pūkų mano pagalvei. Su savo žmogumi gali Kalbėti. Kalbėjimas yra Prasminga Būsena. Kalbėdamas savo žmogui gali pasakyti tai, ko net sau pasakyti negalėtum.

Va. Einu prigulsiu ant tos pagalvės, kad jau minkštesnė pasidarė… Labanakt : )