Stabilizuotas nestabilumas
Praeitos savaitės seminaro tema buvo „Nestabilumas“. Architektai peizažistai pristatė tris upių integravimo į miesto urbanistinę sistemą projektus. Skamba keistokai – visuomet upę suvokiau kaip neatskiriamą miesto elementą, kurio krantuose ir pradeda formuotis miestas. Tačiau čia, subtropinėje klimato juostoje, yra tokia maža problemėlė – vasarą upės tiesiog dingsta. Didžiosios upės lieka vandeningos visus metus, tačiau smulkiosios pavirsta į krūmokšniais apaugusius sausus griovius, niekaip nepritaikomus ir nenaudojamus.
Seminare pristatyti projektai koncentravosi į daugiaplanį projektavimą – architektai lygiagrečiai ieškojo sprendimų, aktualių kai upė „yra“ ir kai jos „nėra“. Man šių koncepcijų esmė pasirodė bandymas „stabilizuoti nestabilumą“. Turime pokyčių amplitudę ir ją įrėminame kaip konstantą. Jaučiat jėgą? : )
Gamta cikliškai keičiasi, o mes, žmonės, bandom ją susprausti į krantines. Įvesti savą, žmogiško suvokimo stabilumą. Išrandam elektros lemputę, vualia – diena gali trukti visą parą. Pomidorus šiltnamiuose galime užauginti kad ir speiguotą žiemą. Mums nebereikia ekvilibruoti priklausomai nuo aplinkybių. Mes aplinkybes prisitaikom prie savęs : ) Gal čia vadinasi civilizacija ar ką..
Ironiška, kad ta civilizacija/stabilizacija pati sukuria veiksnius, kurie ją destabilizuoja. Karas/badas/maras. Ekonominė krizė. Žiūrėk, ateina ir viską išmuša iš vėžių.
Tags: Mokslai
November 15th, 2009 at 20:04
Leiskite paoponuoti :P Manau, kad upės ciklas yra stabilus, todėl išnagrinėjus jo savybes atsiranda prielaida jomis pasinaudoti, įgauti sinergiją su kūrybine mintimi. Stabilizuoti stabilaus daikto, šiuo atveju ciklo – negali. Stabilizavimu vadinžiau jei upės tvintų ir slūgtų chaotiškai, o architektas sugebėtų padaryti, kad žmonės to nepastebėtų. Tai yra, kadangi visi žino, kad upė stabiliai patvinsta ir nusenka, atsiranda galimybė tai išnaudoti pasiekiant efekto. O architektas stabilumo negali įvesti, jis gali sukultūrinti natūralaus ciklo fazes, kad jos taptų estatiškai/socialiai/emocionaliai (ar dar kaip nors) priimtinesnės. Juk jis gali nebūtinai sukurti tolygią patirtį susijusią su upe. Galima dar labiau paryškinti jos atoslūgius ir potvynius, taip išgaunant efektą. Čia jau destabilizacija?
November 18th, 2009 at 00:28
Visiškai su jumis sutinku :)
Naudoji žodį “sukultūrinti” – būtent tai ir noriu pasakyti. Įsivaizduok, išmūriju dvigubą krantinę, žemesniąją pritaikau kaip viešąją erdvę atoslūgio metu, padarau tą aną, šitą ir kitą, nes aš ŽINAU cikliškumą ir jį SUVALDAU. Čia panašu būtų jei kokiai kirmėlaitei, griaužiančiai obuolį, nužymėtumėm kur daryti tuneliuką :D
November 21st, 2009 at 17:55
Geras palyginimas :)…. kirmelaitė… mrr