primavera

Grožis kaip mėnulis -- jis spindi tik dėl kieno nors kito šviesos.

Tai jau kaip pasišviesim, taip gražu mums ir bus.

Po skanių pietų labai gerai yra papenėti ir sielą. Šiam vakarui puikiai tiko mozambikiečio rašytojo Mia Couto novelė “A despedideira”. Minčių srautas moters, radusios savo žmogų ir jo netekusios. Gal šiek tiek keistoka skaityti taip jautriai parašytą moters išpažintį ir žinoti, kad autorius -- vyras. Visiškai atsikračiau mito, kad vyrai niekada nesupras, kas dedasi moterų viduje. Dabar manau, kad jie nesupranta tik to, ko pačios moterys apie save nesupranta : )

Na šeip ar taip, išpažinties “autorė” pasirodė labai artima man -- padaryta iš vandens, atidi detalėms, materializuojanti būsenas. Viena frazė tiesiog įstrigo gerklėj ir kol kas dar nepavyko jos nuryti:

Kai jis ištarė man žodį, tą pirmąją dieną, supratau, kad iki šiol nesu su niekuo kalbėjusi.

Kodėl negaliu nuryti? Kartais žinomus dalykus reikia perskaityti, kad iš pasąmonės jie susiprojektuotų į sąmonę. Pastaruoju metu bandau prikimšti pagalvę, kuri vadinasi Tavo Žmogus. Surankioti pūkus, kurių kiekvienas reikštų Tavo Žmogaus esmę. Taigi ta frazė atseikėjo gerą saują pūkų mano pagalvei. Su savo žmogumi gali Kalbėti. Kalbėjimas yra Prasminga Būsena. Kalbėdamas savo žmogui gali pasakyti tai, ko net sau pasakyti negalėtum.

Va. Einu prigulsiu ant tos pagalvės, kad jau minkštesnė pasidarė… Labanakt : )

Tags: Grožis, Tavo Žmogus

This entry was posted on Monday, November 2nd, 2009 at 00:33 and is filed under Pastebėjimai. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.