primavera

“Vagių turgus” -- taip vadinasi vienas įdomesnių Lisabonos reiškinių -- prekyvietė, kurios ištakos siekia 13a. ir kuri kiekvieną antradienį bei šeštadienį sutraukia daugybę pirk-parduok piligrimų. Kelis kartus keitęs savo vietą, nuo 1882 m. turgus vyksta Campo de Santa Clara ir yra pats seniausias Lisabonoje.

Vietiniai juokauja -- eidamas į Feira da Ladra, niekada nežinai, ką ten nusipirksi. Išties, tokios ĮVAIROROROVĖS daiktų vienoje vietoje aš dar nebuvau mačiusi. Daugelis prekių -- sendaikčiai ir daiktai iš antrų rankų, taip pat galima rasti menininkų darbų, odos dirbinių, papuošalų, knygų, militaristinių prekių bei rūbų.

Tikrieji, senąsias tradicijas išsaugoję turgaus prekystaliai (jei šaligatvio paviršių galima taip pavadinti) net gniaužia kvapą savo chaotiškumu. Jei kiekvienas ten esantis daikčiukas imtų šnibždėti savo istoriją, apkurstumėm vos prisiartinę. Senos lėlės, šventųjų paveikslai, kompiuterių klaviatūros, porcelianiniai puodeliai, raktų ryšuliai, reklaminiai plakatai, seni buteliai, mašinų modeliukai, pypkės, batai, tamagočiai, piniginės ir dar balažino kas sudaro tokią neaprėpiamą ir trikdančią visumą, jog reikia labai daug pastangų iš pradžių akimis ją išskaidyti į daleles, o po to smegenimis suvokti atskirų daiktų paskirtį. Smagiausia, kad iki galo to padaryti vis tiek nepavyksta, lieka kažkokie absurdiški, bet labai originalūs daiktų deriniai, pasakojimai, istorijos.

Numizmatams, filatelistams, įvairių antikvarinių daiktų kolekcininkams, senų knygų mėgėjams Feira da Ladra būtų užsiėmimo geram pusdieniui. Prie to pačio galėtų įsigyti neblogą interneto kabelį, žaislinį Rembo arba 1952-ųjų laidos nežinomos mokyklos vinjetę.

Kainos nedidelės, pasiderėjus tampa netgi priimtinos. Prekybininkai gana malonūs, išskyrus tuos, kuriems “krizė, taigi pigiau neparduos” ir tuos, kurie neleidžia fotografuoti :)

Informacinis gidas sako, kad turgus tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio, tačiau gal dėl prasto oro, gal dėl kokių nors futbolo varžybų prekybininkai meškeres vyniotis pradėjo jau apie 5h. Uoj, atsiprašau poliarinio rato gyventojų, patikslinu -- iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos :)))

Pabaigoj išlieka tik stipriausi

Ką daryti, jei šviesa tunelio gale iš tikro yra į tave važiuojantis traukinys?

Kaip tam anekdote, kurį tikriausiai vienintelį visad prisimenu:

Sėdi trys pomidoriukai ant bėgių. Atvažiuoja traukinys. Pirmasis pomidoriukas sako:

- Oj, na va, tuoj mus suvažinės traukinys.

Antrasis pomidoriukas pritaria:

- Aha.. na ką padarysi…

O trečiasis labai savim pasitikinti pomidoriukas sako:

- Aš tai pabandysiu pabėgti nuo traukinio, tikiu savim, man pavyks!

Atvažiuoja traukinys ir pasigirsta: “Puk…..   puk…..   uf uf uf..puk”

Kaip reikia, kad kartais atsirastų koks nors šviesiukas šalia, kuris laiku sugriebtų ranką ir nutemptų nuo tų bėgių :)

Labanakt šviesiukai:)

Kažkada seniai seniai, kai VGTU grindys dar nebuvo sulaistytos mūsų prakaitu, fux’ų stovykloj žaidėm žaidimuką, padėsiantį įsiminti vieni kitų vardus. Pasakai savo vardą ir kokį nors veiksmažodį iš tavo vardo raidės. Draugas iš kairės pakartoja tavo frazę ir prideda saviškę. Trečiasis pakartoja dvi prieš tai buvusias plius saviškę ir t.t.

Na, būsimų bendrakursių vardus tikrai įsiminėm. Bet kodėl niekas neperspėjo, kad tokiu būdu užprogramuojam savo ateitį univere? Labai gerai atsimenu, kad mano frazė buvo “Agnė aria”… :D

Hmmm, galėjau pasakyti ką nors panašaus kaip vienas vyrukas iš statybos fakulteto: “Vytautas v…alų geria” :)))

Šiandien iš vienos capoeiristės lūpų išgirdau patį baisiausią dalyką, kokį tik įmanoma išgirsti iš capoeiristės lūpų :D Cituoju:

I went to that workshop, but there was only capoeira regional, so I didn’t DANCE, just observed…

Baisus padėtis.

Tiesa, ji yra angoleira ir labai gražiai dainuoja, tai dabar galvoju kur dėti tą kablelį :D

Na, o nuotaikai pakelti -- keletas Molezos, Paparazzi ir dar kažkieno fočkių iš 2008 m Mundial de Capoeira Brazilijoje, juhuuu!

Et… bausti negalima, atleisti :)

Labanakt:)

Paveldosaugos užduočiai atlikti man prireikė erdvinio vieno Lisabonos rajono vaizdelio. Kadangi šiais laikais paprastas eilinis pilietis gali gauti tooooookių dalykų, kokių prieš 10 metų net nesapnavo, visa užsipatenkinus atsidariau Google Earth ir pradėjau skraidžioti virš miesto, ieškodama ko man reikia. Deja, kadangi Lisabona yra vieni kalnai ir pakalnės, tai ten, kur nėra uploadinti 3D pastatai, urbanistinis tinklas gerokai išsikraipo. Negavau ko norėjau, bet radau progą paturistauti bent jau virtualioje erdvėje, pasigrožėti Lisabona iš paukščio skrydžio saulei leidžiantis.

Lisabonos vaizdas iš kito upės kranto (5:30 h)

Po to, net nežinau kodėl, nuklydau į Varšuvą :) Jo:) Radau draugų capoeiristų namus ir pievą, kurioje vasarą klausiausi pop karalienės, kuri dar kol kas nemirė kaip Džeksonas. Šeip ar taip, Varšuvos 3D vaizdas paliko gana neblogą įspūdį, nesunkiai galima susivokti miesto struktūroje.

Varšuva (6:30 h)

Na o galiausiai, visiškai užvaldyta nostalgijos, nuskridau į Wilno nasze, gimtąjį mylimajį pasiilgtąjį miestą. Ir ką radau???????? Ogi tyrlaukį kažkokį. Nu atsiprašau, pora bažnyčių, Katedra su varpine (fenks gad, Valdovų rūmų niekas dar neuploadino), Rotušė, Aušros Vartai, TV bokštas, na aišku saltoniškių Hanneris ir Victoria… Ir viskas. Net Konstitucijos prospekto “dangoraižių” nėra.

Vilnius (11:15 h)

Kažkaip susimėčiau -- gal ir nėr daugiau ką rodyt? :)

Aš Vilnių labai myliu, tai dabar jaučiuosi kaip išduota :)

Beje, respektas VU Matematikos ir informatikos fakultetui! Virtualiai pasikaustę užseniečiai šį pastatą matyt įtraukia į lankytinų vietų sąrašą, nes jis, jei neklystu, didžiausias iš visų 3D objektų, sumestų į Vilniaus žemėlapį :D

Praeitos savaitės seminaro tema buvo „Nestabilumas“. Architektai peizažistai pristatė tris upių integravimo į miesto urbanistinę sistemą projektus. Skamba keistokai – visuomet upę suvokiau kaip neatskiriamą miesto elementą, kurio krantuose ir pradeda formuotis miestas. Tačiau čia, subtropinėje klimato juostoje, yra tokia maža problemėlė – vasarą upės tiesiog dingsta. Didžiosios upės lieka vandeningos visus metus, tačiau smulkiosios pavirsta į krūmokšniais apaugusius sausus griovius, niekaip nepritaikomus ir nenaudojamus.

Seminare pristatyti projektai koncentravosi į daugiaplanį projektavimą – architektai lygiagrečiai ieškojo sprendimų, aktualių kai upė „yra“ ir kai jos „nėra“. Man šių koncepcijų esmė pasirodė bandymas „stabilizuoti nestabilumą“. Turime pokyčių amplitudę ir ją įrėminame kaip konstantą. Jaučiat jėgą? : )

Gamta cikliškai keičiasi, o mes, žmonės, bandom ją susprausti į krantines. Įvesti savą, žmogiško suvokimo stabilumą. Išrandam elektros lemputę, vualia – diena gali trukti visą parą. Pomidorus šiltnamiuose galime užauginti kad ir speiguotą žiemą. Mums nebereikia ekvilibruoti priklausomai nuo aplinkybių. Mes aplinkybes prisitaikom prie savęs : ) Gal čia vadinasi civilizacija ar ką..

Ironiška, kad ta civilizacija/stabilizacija pati sukuria veiksnius, kurie ją destabilizuoja. Karas/badas/maras. Ekonominė krizė. Žiūrėk, ateina ir viską išmuša iš vėžių.

Ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavyzdį, bet žmonės sukūrė Dievą pagal saviškį.

A.C.

Darydama reviziją savo rankinėje, radau apglamžytą lapelį, kurį nelabai atsimenu iš kur turiu, bet matyt kas nors įkišo į rankas, kai bėgau į metro. Panašu, nes skrajutė reklamuoja nežemiškų galių turinčio,  astrologijos žinovo “profesoriaus meistro Abibu” paslaugas. Ateik pas jį ir išsispręs visos tave kankinančios problemos: seksualinė impotencija, depresija, nužiūrėjimas, pavydas, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholizmas ir t.t. Be to, galėsi sužinoti viską apie savo Praeitį, Dabartį ir Ateitį. Na, visos siūlomos paslaugos tikrai nesvietiškai naudingos ir reikalingos, bet labiausiai mane pralinksmino viena eilutė:  profesorius meistras Abibu padės “užkariauti norimą moterį per 7 dienas, o norimą vyrą – per 8 dienas”. Tai kaip čia dabar suprasti?  Kodėl vyro užkariavimas trunka net 24 valandom ilgiau nei moters?

Skrajutė

Galvojau galvojau ir sugalvojau – Abibu siūlomas užkariavimo būdas remiasi ne materialiais dalykais, o apeliuoja į dvasinio pasaulio audinį. Moteriškės gi dvasingesnės, jautresnės, labiau paveikios, tai vargšelės ir nusileidžia po savaitės, o storaskūriams vyrams prireikia dar vienos dienos:)  Taigi nelabai čia jau pasišakosi, gal iš tikro esam silpnoji lytis…

Na ką, galiu aš tas 8 dienas palaukti, tik kad niekaip kolkas aukos neišsirinkau, gal kokį vertą dėmesio pasiūlytumėte? :)

Labai užskaitau recycling. Na ne tiek dėl ekologinių paskatų, kiek dėl galimybių kūrybingiems žmonėms nustebinti netradiciniu požiūriu ir, atrodytų, elementariomis, bet originaliomis idėjomis. Todėl, kai prispyrė reikalas įsigyti naują laikmeną savo keliems eurams ir studento pažymėjimui, nesusilaikiau ir viename Lisabonos turgelyje įsigijau piniginę, pagamintą iš panaudotų pieno pakelių. Jap, iš Tetra Pak‘o. Jas pardavinėjo tokia indė, o produktai turi savo prekės ženklą – „ all 4 Krishna “, Handmade ecofriendly product. Viršelis dekoruotas kažkokiu reklaminiu plakatu, o įlindus vidun, galiu matyti karvytes ir išskaityti, kad kadaise tas pieno pakelis talpino pusiau riebų pieną,mmmm.. : D

Žinau -- lašas jūroje.

Bet jei negali pats kažko padaryti, tuomet palaikyti geras iniciatyvas -- puiki išeitis.

Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti kanadietės fotografės Dinos Goldstein naujausiais darbais, šiuo metu eksponuojamais Buschlen Mowatt Gallery, Vankuveryje. Fotografijų serija vadinasi “Kritusios princesės” (”Fallen Princesses”). Menininkė perkelia visiems gerai žinomų vaikiškų pasakų veikėjas į šiuos laikus. Kritusių princesių gyvenimas yra dekadentiškas, neurotiškas, kupinas iliuzijų, suvaržytas. Modernus gi.

Ironiškas požiūris į šiuolaikinės moters padėtį visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Princesė Džasmina (Aladino draugė : ) su automatu – teroristė? O Raudonkepuraitė pilnu krepšiu McDonaldo maisto – šaipimasis iš nutukusių žmonių?

Pažiūrėkit ir patys nuspręskit. Štai parodos internetinis puslapis: Kritusios Princesės

Jaukaus penktadienio vakaro jums : )