primavera

Kai į empetrioškę (deja nesu iPod’o ounerė, turiu Mpio ir tuo patenkinta) susikėlinėjau muziką, tinkamą klausyti visuomeniniame transporte, staiga užplūdo kokie tai nostalgiški prisiminimai. Prisiminiau, kaip brolis prieš ENtilijoną metų piešimo konkurse laimėjo nešiojamąjį CD grotuvą. Tada tai buvo nereali naujovė, nepaisant to, kad grotuvas labiau buvo ne „nešiojamas“, o „pernešiojamas nuo vieno horizontalaus paviršiaus iki kito“, nes kitokiose padėtyse kompaktinė plokštelė nuolat nušokinėdavo. Aš tuo metu turėjau tik apypadorį walkman‘ą, tai savaime suprantama broliui pavydėjau. Kodėl gi – o todėl, kad į CD grotuvą galima buvo dėti CD, o aš turėjau klausytis atgyvenų MC…

Dabar, kai kompaktinės plokštelės jau yra istorija, kai visokie mp3, mp4 ir mp5  valdo muzikos industriją, tai skamba gana juokingai. Bet ar atsimenate, mielieji, kai vidurinėj klausydavote M1 arba Radiocentro ir nekantriai laukdavote tos norimos vienintelės dainos, kuriai prasidėjus staigiai bėgdavote prie magelio ir spausdavote „REC“? Arba eidavote pas kaimyną, kurio magelis buvo su dviem ladais ir kuriame galima būdavo nusikopijuoti kvynų, pinkfloidų arba depešų kasetę?

Taip taip, kasetę -- tokį daikčiuką su dviem apvaliom skylutėm, kuris buvo muzikos industrijos bumo priežastis ir kurį septintajame dešimtmetyje pradėjo gaminti Philips kaip nešiojamąją alternatyvą didelėms vinilo plokštelėms. Kadangi MC nebuvo užpatentuotos, jų gamyba greitai išplito ir muzikos įrašai tapo lengviau prieinami visiems norintiems. Dabar daugelis mūsų turime krūvą MC namuose ir nei vieno aparato, kuriame galima būtų jų pasiklausyti. Aš saviškes kažkada atidaviau Godai, nes ji savo Fokuse turėjo MC grotuvą : ) Kartais pagalvoju, kad būtų visai įdomu pasiklausyti turėtų Falco, Oasis arba net XXL ar Pompa įrašų, bet kai prisimenu tų įrašų kokybę, noras kažkaip atšoka…gal geriau susirasiu tą patį gabalioką mp3 formate…

Bet pati estetinė MC išraiška mane žavi, todėl norėčiau su jumis pasidalinti keliais MC PERnaudojimo pavyzdžiais. Jei daiktas nebeatlieka savo funkcijos, kodėl jam neįkvėpus gyvybės? Suradau keletą dizainerių darbų, kurie su humoru ir lengva ironija gražina senutes MC į gyvenimą.

Ispanų dizaineriai Gabriela Piserchia ir Leandro Lobosco yra sukūrę biuro prekių liniją, kuri remiasi „Ready Made“ koncepcija ir pagrindu naudoja MC bei taipogi atgyvenusias kompiuterių disketes. Negi nesmagu būtų savo CD kolekciją susidėti į stovą, kurio narveliai pagaminti iš tuščių MC korpusų?

2006 m. italė Marcella Foschi Tokijo “Designboom” mugėje pristatė originalias pinigines, taipogi pagamintas iš MC korpusų:

Olandų atelje “Creative Barn” dizaineriai savo ofisą pasipuošė iš MC pagaminta spinta, kuri yra ne tik labai praktiška, bet ir puikiai atspindi dizainerių originalumą.

O gal norėtumėte atnaujinti savo USB laikmeną? Štai puikus pavyzdys, kaip įdėjus šiek tiek darbo ir fantazijos, senas “pirštelis” virsta kietu daiktu. Gal tik ne itin praktišku dėl savo gabaritų…

Na bet labiausiai mane pralinksmino kanadiečių “Contexture design” dizainerių Nathan Lee ir Trevor Coghill darbas. Va tokio iPod’o tai aš visai norėčiau…

Šiuos dėkliukus savo pamėgtam grotuvui galite nusipirkti už 45 dolerius. Arba pasiknisti sandėliuke ir susimeistrauti : ) Beje, jei turite nesuskaičiuojamą daugybę nereikalingų MC, apsilankykite http://www.cassetteisnotdead.com . Ispanų “Ooomydesign” dizaineriai siūlo puikius mainus -- jūs siunčiate jiems nereikalingas kasetes ir už tai gaunate dovanų jau perdirbtą produktą, pvz. piniginę arba lempą : D

Jei Portugalijoje netikėtai užsimanysite pasidaryti knygos fotokopiją ir ta knyga bus storesnė nei 30 lapų, linkiu sėkmės : ) Nunešiau va 315 psl. urbanistikos knygiūkštę nukopijuoti, o man kopijų mergaitė gražiai braziliškai šypsosi ir sako: “ne ne ne, negaliu, pagal autorinių teisių įstatymą galima nukopijuoti tik 30 psl. per vieną dieną..” Tipo nepraeis nei 10 dienų ir jau galėsiu turėti knygos kopiją! Nepatikėjau, nuėjau kitur -- tas pats… Po to bibliotekininkė pasiūlė genialią išeitį -- eiti į daug skirtingų vietų ir kopijuotis po gabaliuką. Nuostabu. Va čia tai autorinių teisių apsauga!

Kadangi jaučiuosi nuskriausta, tai vidinei moralės “galima/negalima” pusiausvyrai atstatyti nukopijuosiu čia Martuko postą iš feisbuko ir leisiu visiems kolegom nusikopijuoti!

Dalinuosi vogtu gėriu : )

Vakar teko apsilankyti Convento do Santíssimo Sacramento restauracijos darbuose. Tai yra gražus XVIIIa.pr. bažnyčios ir moterų vienuolyno kompleksas. Deja, XXa. jo patalpose buvo įsikūrusios kareivinės, taigi konstruktyvas patyrė “korekcijų” ir pastatas buvo gerokai suniokotas. Šiuo metu kompleksas yra restauruojamas – bažnyčia bus atverta žmonėms, o vienuolyno patalpos pritaikytos bibliotekai ir įvairioms administracinėms patalpoms. Labai pritariu koncepcijai, kai istorinę vertę turintys pastatai yra ne tik restauruojami, bet ir pritaikomi šių laikų poreikiams. Stengdamiesi “išsaugoti paveldą būsimoms kartoms”, dažnai pamirštame, kad ir patys tą paveldą kuriame.

Restauratorius demonstruoja, kaip daromos gipsinių detalių atliejos

Na bet aš ne apie tai. Esu mačiusi nemažai restauracijos darbų ir šeip statybų. Visur turi landžioti po pastoliais, žiūrėti kad neužliptum ant vinių, o išeini visas baltas nuo statybinių dulkių. Darbai Convento do Sacramento panašūs, bet po kokių 15 minučių vaikščiojimo pastebėjau, kad kažko trūksta… Ogi kampuose besimėtančių tuščių alaus bambalių, konservų skardinių bei nuorukų! Čia TVARKINGA. Čia nėra ŠIUKŠLIŲ.
OK, suprantu, kad restauracijos darbai yra gana „švarūs“, bet pasakykit, mielieji, kur jūs matėt tvarkingai į krūveles sudėtas statybines medžiagas ir virš jų pakabintus užrašus kur kas sudėta? Man net stalčius atsidarė, kai pamačiau…
Pvz., va čia yra skiediniai:

Neapsirikite, čia - skiediniai

O va čia – įrankiai:

Įrankiai - pasinaudoję būtinai grąžinkite į vietą

Jau dairiausi ant sienos pakabintos schemutės su nurodymais kaip paruošti tinką arba dažus : )

Jėga, reikia nusiųsti nuotraukas kolegoms statybininkams į Lietuvą, tegu pažiūri kaip nevalos pietiečiai darbus vykdo : )

Visuomet buvau įsitikinusi, kad dienoraštis yra labai asmeniškas dalykas, skirtas jį rašančiam žmogui susidėlioti mintis, potyrius ir jausmus, kai jų prisikaupia per daug ir prireikia aiškumo. Ir nėra čia ko kitiems lįsti į tavo vidų, va.

Lygiai taip pat galvoju ir dabar.

Bet… kai aplinkybės išspyrė mane toli nuo namų, savų/brangių/mylimų žmonių, pribrendo reikalas… Šalia viso to vidinio bardakėlio atsirado dalykų, kuriais LABAI norėčiau pasidalinti su kitais. Rašau visiškai iš savanaudiškų paskatų – noriu nusimesti nepakeliamą potyrių ir atradimų naštą : ) Bet tuo pačiu tikiuosi kažką pralinksminti, gal nustebinti, padiskutuoti, galų gale nutiesti raidžiukių tiltą iš Portugalijos į Lietuvą.

Teatleidžia man visi tie, kurie netyčia čia užklys ieškodami informacijos apie architekto Jean Nouvel suprojektuotą Agbar bokštą Barselonoje. Nieko negaliu padaryti, kad katalonų vandentiekio įmonė („Aigües de Barcelona“) savo pavadinimui pasirinko mano inicialus : )

Agbar bokštas Barselonoje, arch. Jean Nouvel

p.s. labai ačiū Bakaliau už pagalbą atliekant intervenciją į virtualiąsias erdves!