primavera

Prieš savaitę eilinį kartą Persinaminau: Išsinaminau (susikroviau visus Namus į lagaminą), persinešiau į naują Namų Talpą ir Susinaminau iš naujo.

Paprastai Namai man asocijuojasi su pastovumu, todėl jaučiuosi gana keistai, kai tenka kas 4 mėnesius kraustytis į naują vietą. Nepavyksta tiesiog išeiti – tai savotiškas copy/paste, jausmas, kad tavo apnaminta erdvė liks visuomet kaip buvus.

Kad poilsio kampelis visuomet turės tą jaukią šviesą;

Poilsio šviesa

Ryte pažadins įprasti garsai;

Ryto garsai

Kavinuką pavyks rasti net neatmerkus užsimiegojusių akių;

Kavinukas & Co.

O trūkstamų produktų lentelė virtuvėje niekuomet nerodys to, ko Iš Tikrųjų trūksa…

Produktų lentelė

Beje, nauji namai labai šaunūs :)

Vakar naktis buvo padaryta iš flanelės

Pasakojimas apie tai, kaip iš juodai baltų fotografijų gimsta spalvotos dainos.

Labanakt.

Taip, jau kuris laikas mes visi esame nemirtingi.

Visi, kurie dalį savo gyvenimo yra perkėlę į feisbuką, linkediną, klickrą, sonicą, orkutą, patupėję visuose guglo atsišakojimuose, berašantys blogus, bekomentuojantys blogus, gerus, turintys portfolio internete, priklausantys bet kokiam s(uck)cialiniam tinklui, visi užsitaginę ir užtaginti, visi visi visi, palikę pėdsakus, susikūrę artefaktus, adekvačius kuriai nors savo kūno, proto ar minčių daliai ir išbarstę juos po tinklą.

Visi jie yra nemirtingi.

Jei fizinis kūnas dėl vienos ar kitos priežasties nustoja egzistavęs ir užsimiršta su visais slaptažodžiais ir naudotojo vardais, virtualioj dimensijoj žmogus ir toliau klajoja. Įsivaizduokit – feisbuke yra tūkstančiai lavonų. Ir tūkstančiai sielų, kuriom niekas neleidžia išskristi į dausas, vien dėl to, kad naudotojas nespėjo laiku pasirinkti statuso “miręs”.

O aš taip ilgai galvojau, kas gi ta NEMIRTINGOJI SIELA yra… še tai tau kad nori :)

Nazaré paplūdimiai laikomi vieni geriausių Portugalijoje

Grįžinėdami iš Porto, aplankėme Nazaré – miestelį vandenyno pakrantėje, maždaug pusiaukelėje tarp Aveiro ir Lisabonos. Senoji miesto dalis įsikūrusi ant įspūdingų uolų, nuo kurių atsiveria vaizdas į paplūdimius ir mėlynus tolius. Kadangi buvo Palmių sekmadienis, šurmuliavo mugė, o vyresnio amžiaus miestelio gyventojos vilkėjo labai gražius tautinius rūbus – raštuotus “miniakus” :)

Nazaré yra garsus šviežių jūros gėrybių patieklais, kuriuos mes, ilgai nelaukę, ir išbandėme!

Čia pradžiai... jumiii :)

Paplūdimyje netoli Nazaré sutikome Jūrų Šunį, didelį ir baisų:

Jūrų Šuo

O čia galima pasėdėti, atsipūsti ir pavirškinti įspūdžius:

Poilsis ties horizonto linija

A-ha… jau laukiu kitų išeiginių ant ratų:)

Labanakt :)

Pagalių pagaliausiai išsipildė mano svajonė aplankyti Porto :) Man šis miestas yra urbanistinio kraštovaizdžio etalonas. Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, bet tą stačių upės krantų/tiltų/pastatų/dangaus peizažą galėčiau kontempliuoti visą dieną. Šių elementų derinys turi tiek jėgos ir romantikos vienu metu, kad tikrai daro įspūdį.

Nežinau ar gyventi čia būtų patogu. Matyt ne – net dviračio šiame mieste nepaminsi. Bet aplankyti būtina :)

Rio Douro krantai

Pirmame plane - porto vyno rūsiai...

...ir neišvengiamas akcentas

Nakties kraštovaizdis nuo 60 m aukščio Dom Luis I tilto tikria gniaužiantis kvapą. Gal ne tiek vaizdelis gniaužia, kiek tie 60 m virš miesto… :)

Naktis ant Dom Luis I tilto

Vietiniai

Net pasaulinio lygio banalybės čia turi kitą dvasią:

Karalių maistas

Spalvingasis Porto senamiestis...

...ir naujasis Porto. Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

...ir nekontekstualaus konceptualumo apsvaiginti turistai

Žinoma reikėjo aplankyti portugalų dievo Siza Vieira suprojektuotą Porto universiteto Architektūros fakultetą. Į vidų patekti nepavyko (atostogos…), na bet ansamblis turi šarmo. Tai gana atvira vieta, su nuostabiais vaizdais į upę, bet pastatų tūriai (kurie nematę renovacijos matyt nuo 1993 metų…) sukuria jaukumo įspūdį. Atrodo lyg stovėtum stadiono vidury, bet jautiesi kaip namie :)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Dar Porto turi Vandenyną…

Atlantas

Linksmų Šv.Velykų, tautiečiai! :)))

Nuoširdžiai jūsų,

Margutis Pliazhinis

Jau visai sutemus pasiekėme Aveiro, miestą tarp Coimbros ir Porto. Aveiro dar yra vadinamas “Portugalijos Venecija”, dėl savo kanalų, kurie buvo suformuoti, bandant atkovoti žemes iš vandenyno. Čia netgi galima rasti kažką panašaus į gondolas :)

Aveiro kanalai

Tai kraštutinumų pilnas miestas – garsus dėl savo tradicinių saldumynų lygiai tiek pat, kiek ir dėl druskos gavybos :)

Senamiestis tikrai žavingas, eilinį kartą gailėjausi, kad mano vaizdus fiksuojantis aparatas nėra pajėgus įamžinti nakties kraštovaizdžių. Et… Maloniai nustebino miesto senosios dalies masteliškumo išlaikymas – retai kur galima rasti tiek daug puikių senosios ir naujosios architektūros dialogo pavyzdžių. Likau sužavėta.

Sušalę ir pavargę, atradome dar vieną puikų dalykėlį – “Bombordo” restoraną. Vakarais ir savaitgaliais šis restoranas siūlo atrakciją, kuri vadinasi “A rota de sabores” (Skonių kelias). Jei Portugalijoje svečiuojatės trumpai, bet norite paragauti kuo daugiau tradicinių patiekalų, galite drąsiai rinktis šią vakarienę. Meniu sudarytas iš tradicinės sriubos, 9 rūšių užkandžių, 4 garnyrų, 3 žuvies ir 3 mėsos patiekalų bei 5 desertų. Pradedant aštuonkojų salotomis, skrudintais unguriukais bei įdarytais kalmarais ir baigiant tradicine feijoada bei kiaušininiais desertais – gausite paragauti visko. Skanus ir smagus vakaro užsiėmimas. O kas nuostabiausia, kad po tokios maišalynės ir gausybės maisto skrandis visai nesupyko, tik maloniai murkė apsipatenkinęs. Žinoma, baltas namų vynas padėjo jam jaustis maloniai :)

“Bombordo” restorano-baro adresas: Largo Praça do Peixe, 10, Aveiro.

Koordinatės – N 40º38′32.08″, W 8º39′20.29″.

"Portugalijos Venecija"

Skanaus!

Pakeliui į Coimbrą aplankėme Óbidos – mažutį miestelį Leiria provincijoje. Miestelis įsikūręs ant kalvos, centrinė dalis vis dar apsupta nuo viduramžių laikų išlikusios sienos. Kažkodėl daug labiau nei dar viena viduramžių pilis mus sudomino atokiau nuo miestelio plyname lauke stovinti bažnyčia - Santuario do Senhor Jesus da Pedra. Kas yra lankęsi pietų Ispanijos ir Portugalijos miesteliuose, turėjo pastebėti, jog beveik neįmanoma rasti bažnyčios, apžvelgiamos iš visų pusių. Jos dažniausiai būna taip užspaustos aplinkinių pastatų, jog net ne iš pirmo karto pavyksta suprasti, kad tai bažnyčia. Dar pasiseka, jei ji turi kokią nors mažutėlę aikštę priešais.

Būtent dėl šios priežasties Santuario do Senhor Jezus da Pedra patraukė akį. Bažnyčios sargas net neklaustas pradėjo pasakoti, kad pastato fasadai laukia renovacijos, o pati bažnyčia yra labai keista, nes stovi toliau nuo miestelio, tuščioj vietoj :) Bent jau patvirtino mano nuostabą.

Santuario do Senhor Jezus da Pedra

Tik vėliau, grįžus į Lisaboną, iš vieno portugalo sužinojau, kad Óbidos yra labai garsus dėl Ginjinhos – taip taip, to saldaus gardaus vyšnių likerio. Būtent Óbidos jis pateikiamas šokoladiniuose puodeliuose, kuriuos galima sutriauškinti su visu turiniu. Na ir spėkit, ko aš ten neparagavau..? Et, nors ir labai to nemėgstu, bet reikės įprasti informaciją apie lankomas vietas susirinkti prieš kelionę, o ne po :)

Ginjinha šokoladiniuose puodeliuose, niam niam

Neparagavę Ginjinhos patraukėme link Coimbros. Coimbra Portugalijoje laikoma universitetiniu miestu, čia studijuoja apie 30 000 studentų, daugiausia iš kitų miestų ar užsienio. Coimbros universitetas – seniausias Portugalijoje, įkurtas 1290 m. Kad miestas studentinis, galima pastebėti iš karto – sauromis gatvelėmis lagaminus tampė krūvos jaunimo, grįžinėjančio namo Velykų atostogoms.

Coimbros panorama

Grindinys

Coimbros gatvės

Mergelė su vandens (arba vyno) ąsočiu, mylinti be atsako

Labai vertinu tuos miestus, kuriuose jau po pusvalandžio klaidžiojimo gatvelėmis pajunti savitą dvasią. Vienintelę tokią pasaulyje, nepakartojamą ir įsimenančią. Coimbra man pasirodė melancholikų, svajotojų miestas, kur nebesupranti, ar čia gyvenimas, ar knyga. A, ir žinoma dar fado…

Vienoje suvenyrų krautuvėlėje įsigijau atviruką su piešiniu – melancholiškas vyrukas, mėnesienoje grojantis gitara ant knygų rietuvės. Va – tikras coimbrietis! :) Kitoje pusėje radau 1898 m. parašytą ketureilį (vertimas laisvas): “O Coimbra! O jaunyste! Praradau viską dėl meilės, o meilė man atnešė ilgesį, o ilgesys – skausmą !..”

Tai va, toks tas Portugalijos akademinis jaunimas.. :)

Sintra – miestelis apie 30km nuo Lisabonos centro, įtrauktas į UNECSO pasaulio paveldo sąrašą. Portugalai sako, kad šis miestelis ilgą laiką buvo romantinių poetų, pvz Lordo Bairono, tapytojų ir kitokių kūrėjų įkvėpimo šaltiniu. Hansas Kristianas Andersenas, savo viešnagės Portugalijoje metu, irgi buvo apsistojęs Sintroje. Išties, miestelis turi savitą mikroklimatą, matyt dėl jį supančių miškingų kalnų. Čia dažniausiai tvyro rūkas, temperatūra yra keliais laipsniais žemesnė nei aplinkinėse vietovėse, o tarp uolų šmirinėja nykštukai bei miško dvasios :)

Sintros karališkieji rūmai

Sintroje lankiausi jau antrą kartą. Pirmąjį sykį radau pasakiškąją Sintrą – paskendusią rūkuose, ramią ir didingą. Įspūdžius galite rasti čia. Deja, tąsyk, paslaptingų rūkų bei miško dvasių paklaidinti, gerokai užtrukome, kol suradome Castelo dos Mouros – maurų tvirtovę kalno viršūnėje, ir nebegalėjome į ją pakliūti.

Šį kartą buvome atsparūs kerams (o gal padėjo saulė ir vėjas, kuris išsklaidė rūką:) ir pilį radome gana nesunkiai. Maloniai pakalbėjusi su kontrolieriumi gavau 3 Eu nuolaidą bilietui :) Nuo pilies mūrų atsiveria tikrai įspūdingi vaizdai – matosi net Lisabona. Pati pilis didžiulė, gynybinės paskirties. IX-X a. ją pastatė arabai, vėliau, portugalams atkovojus žemes, ji buvo apleista. XIX a. karalius Ferdinandas II pilį atkūrė romantiniu stiliumi. Taigi, ką matome šiandien (pagrinde pilies bokštai) yra romantinės architektūros pavyzdys, o mauriška likusi tik pilies struktūra bei kai kurios sienos.

Sintros miestelis ir jo apylinkės

Castelo dos Mouros

Jei kas nors ir sugebėdavo įlipti į kalną, šiuos mūrus sunkiai įveikdavo

Tik nedaugelis sienų yra išlikę originalios, nuo X a. Jos saugo arabiškąjį mūrijimo pavyzdį.

Lyg negana būtų mauriškos gynybinės pilies ir karališkųjų rūmų, XIXa. ant greta esančios viršūnės karališkoji šeima pasistatė dar vieną pilį – Palácio da Pena, kuri yra laikoma pačiu įspūdingiausiu romantinės architektūros pavyzdžiu Portugalijoje.

Palácio da Pena

Iki jos jau nebeužkopėme – patraukėme į Óbidos ir Coimbrą.

Bet į Sintrą mielai vėl sugrįžčiau. Antrąjį kartą miestelis pasirodė visai kitoks nei pirmąjį, įdomu kas toliau…

Agavų žiedynai. Matyt pernykščiai... :)

Cabo da Roca – vakariausias Europos žemyno taškas. Kažkoks portugalų poetas seniai seniai rašė, kad tai yra vieta, “kur žemė baigiasi ir prasideda jūra”. Išties – jei norite pasėdėti ant pasaulio krašto ir pamakaluoti kojomis nuo šimtametrinių uolų virš bekraščio vandenyno – tai ideali vieta.

Vakariausias Europos taškas

Vakariausias Europos švyturys

Vakariausios Europos pievos. Čia galima pasidaryti vakariausią Europos pikniką :)

Vakariausia kontempliacija apie Vakarų blogybes.

Cabo da Roca koordinatės – N 38º46′51″, W 9º30′2″