primavera

Šį savaitgalį pagaliau pagaliau pagaliau pavyko įgyvendinti ilgai atidėliotą eksperimentą -- išbandėme lietuvišką virtuvę portugalų skonio receptoriais ir skrandžiais! Lietuvišką vakarienę [žantar lituano] gaminome eksperimentinėje erdvėje GERALDINE, dedikuotoje 1950-70 metų baldų, rūbų, aksesuarų ir visokių kitokių pričindalų pardavimui bei nuomai. Nežinau, ar gerai sumuštinukai su silke jautėsi tarp retro foteliukų ir polaroido kamerų, na bet šaltibarščių spalva tapo puikiu akcentu.

Tiesa pasakius, pirmą kartą gaminau vakarienę 30-čiai žmonių. Ir dar ne bet kokią -- su visokiais aperityvais, užkandžiais, pirmais/antrais patiekalais, desertais ir gėrimais… Tiesa, prie keptuvių plušau ne viena -- subūrėme labai rimtą ir profesionalią kukų komandą, kurią sudarė architektė Agnė, mokslininkė Migla ir politologas Darius :) Nepaisant visų įmanomų stichinių nelaimių (iš pradžių virtuvę užliejome, o po to profilaktiškai ją padegėme), viskas vyko pagal planą, visi liko sveiki ir sotūs.

Viskas tik prasideda...

Iš pradžių skutome bulves. Daug bulvių. Laaaabai daug bulvių…

Tiesa sakant, iš to, ką mes gaminome, tikru lietuvišku valgiu galima būtų pavadinti nebent juodą duoną, kurios pavyko nusipirkti rusų-ukrainiečių parduotuvėje…

…kaip ir varškės, grietinės, bei milijoną litrų tikrai skanaus ir ilgesį keliančio kefyro ”зopькa мoя” :) :

Iš kurio prigaminome dideliausią puodą “šaltos rožinės sriubos”:

Svečius pasitikome be druskos, bet užtat su duona ir kažkuo rimčiau:

Vaišinome kepta duona su sūrio ir česnakų padažu, stebuklingais miško grybukais, šprotais bei silkute:

Iš vakaro užraugėme giros iš koncentrato ir mielių. Tiesa, iki tikros naminės duonos girutės jai buvo toli gražu, bet atšaldyta “ėjo” kaip reikiant.

Tiems, kurie vis dar abejojo lietuviškos virtuvės privalumais, pateikėme neginčijamus įrodymus -- bulvinius blynus su mėsa ir stebuklingais padažais. Na, o pasisaldinimui kepėm trupininį varškės pyragą su obuoliais. Vėlgi, nelabai lietuviškas desertas, bet ties desertu, matyt, ilgiausiai laužėm galvą, juolab, kad labai jau sudėtinga perspjauti cukraus magnatus portugalus, turinčius milijardus originalių saldėsių :)

Apibendrinant, portugalų skonio receptoriai užskaitė mūsų pastangas. Dabar tykiai tykiai laukiam skrandžių atsiliepimų…

Kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė ir atlėkė Lisabonon pavasaris! Ir pradėjo visur bėgioti -- gatvėm, šaligatviais, abiem krantais, nusvilino nosis, praskleidė visus žiedus, pripūtė kvapų, pribarstė žiedadulkių ir alergijų, davė daug saulės smūgių, nukirpo rankoves, atėmė kompiuterio pelę ir į rankas įbruko banglentę, nugairino veidą, užkuteno širdį ir pridarė dar daug daug visokių gerų darbų.

O butokas Joakin Manik, pavasario gerų darbų (ir matrioškų:) įkvėptas, parūpino mano dviratukui naują rūbą! Uch, dabar ir aš lėkiosiu pavasariškai :)

Po ilgų klajonių Lisabonos ganyklose pagaliau sučiupau žirgelį -- juodą, šiek tiek laukinį, išsvajotąjį:

Na ir iškart galiu paskelbti pastebėjimą -- Lisabona yra labai labai labai blogas miestas važinėtis dviračiu :D Jau po pirmųjų pasivažinėjimų raunu žilus plaukus: dviračių takų nėra, važiuoji gatvėmis -- vairuotojai dviratininkų nematę, nežino kaip elgtis, apvažiuoti nemoka, pasimeta vargšeliai; važiuoji šaligatviu -- žmonių belejonas, turistai visokie apsisvaigę, į skambutį arba nereaguoja, arba išgirdę iškart puola po ratais… Žodžiu, yra kas veikti.

Tiesa, žvelkime į teigiamą pusę: Lisabona po truputį dviratifikuojasi -- jau yra nutiestas daug maž patogus dviračių takas palei upę, keletas -- gyvenamuosiuose rajonuose, žiūrėk, nepraeis nei 100 metų ir jau galėsiu patogiai iš namų nuvažiuoti į univerą :)

Na, o kol kas džiaugiuosi sumažėjusiomis laiko sąnaudomis ir galimybe bent dalį sunkios architektūros studento naštos (kompiuteris, kompiuterio įkroviklis, šokių bateliai, fotoaparatas, popieriaus rulonas ploteriui, katalogai, maketas, pietūs, tikrai sunkus maketpeilis, sportinė apranga…) perkelti ant galinio rato :)

Visi laikom špygas, kad mano žirgelio bent jau metų bėgyje nenučiuptų ilgapirščiai :)

Man kartais atsibosta žmonės. Na, su jais reikia kalbėtis, jų klausyti, išgirsti, užjausti, gilintis, spręsti, padėti… Viskas čia gerai, bet tiesiog atsibosta kartais.

Taigi, kai staiga taip ėmė ir atsibodo, susiradau bendravimo alternatyvą ir aplankiau gyvunėlius Lisabonos zoologijos sode. Nes gyvunėliai (išskyrus uodus) niekad neatsibosta! Galiu valandą spoksoti į kokį nors miegantį tigrą ir jis vis tiek bus įdomus :) Aišku, gaila narvuose laikomų žvėrių, na bet kol kas nepasitaikė galimybė miegantį tigrą pamatyti laisvėje, taigi gailestį nustumiu į antrą planą.

Kažkur skaičiau, kad Lisabonos zoologijos sodas yra vienas geriausių pasaulio kolekcinių zoo sodų, turintis per 350 skirtingų gyvūnų rūšių. Man jis pasirodė nei pernelyg didelis, nei pernelyg įspūdingas, bet ir nenuvylė. Patiko tai, kad jame galima praleisti visą dieną -- ne tik padraugauti su beždžionėm ir koalom, bet ir užsukti į pasirodymą delfinariume, snūstelėti prie tvenkinuko pas pelikanus, įlipti į cable car’ą ir peržvelgti visą sodą iš viršaus, sudalyvauti jūros liūtų šėrime arba patiems pavalgyti piknikų zonoje. Visos pramogos įskaičiuotos į bilieto kainą, kuri, tiesa, nemaža -- 16,5 Eu. Šiek tiek pasigedau roplių įvairovės, bet beždžionių “skyrius” tai tikrai įspūdingas, tiek įvairiausių rūšių dar nebuvau mačiusi -- nuo mažutėlyčių tamarinų iki milžininškų gorilų. Beje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, didžiųjų beždžionių gyvenimo sąlygos sode pasirodė visai padorios -- dideliausi plotai, visokios karstyklės, namukų dizainas pagal užsakovų pageidavimus. Tik babuinus kažkodėl sugrūdo į baisų geležinį narvą, nežinau kuo jau jie prasikalto.

Pas žirafas staiga susivokiau, kad visiškai nemoku fotografuoti gyvūnų… Tiesiog niekada ir neteko to daryti, vienintelis mano modelis buvo pilkasis tigras, sveriantis 6kg ir dažniausiai snaudžiantis ant sofos mano namuose :) O laukiniai gyvūnai kažkokie nenuspėjami, visai nesisekė “gaudyti”. Išskyrus visokius apsimiegojusius liūtus ir dar dramblius, kurie šeip lėtai juda:) Jooo, čia tau ne kokia nors miesto gatvelė, bažnyčia ar kalnų peizažas, ar pagaliau ne žmogus, kurio veiksmus dažniausiai gali atspėti ir kurio išraiškos lengviau suprantamos…

Katukai

Baklažanas ir baklažaniukas fotkintis nepanoro

Na, prieš miegutį -- mįslė (labai lengva, nes prieš miegutį):

Kas gi čia?

Labanakt :)

Visi patyrę urban games’ų žaidėjai galit nesivarginti ir toliau neskaityti :)

Taip pat neskaitykit ir tie, kurie nieku gyvu nesutiktų saldų nakties miegelį išmainyti į landžiojimą po apleistas priešraketines bazes ir bėgiojimą po purvynus bei nuo apsaugininkų, o spalvotus sapnus -- į galvosūkių sprendimą.

Mano susižavėjimo kupini paskatinamieji šūksniai ir praktiniai pastebėjimai bus skirti tiems, kurių pramogos neapsiriboja barais/bambaliais ir kurie ieško įdomių bei aktyvių laisvalaikio praleidimo būdų.

Praeitą savaitgalį turėjau progą sužaisti Encounter‘į ir kol kas galiu tvirtinti, kad tai viena iš smagiausių pramogų, kokią yra tekę apturėti. Na, tokia iš “Pringles” rūšies, kai norisi dar dar dar :) Iki šiol apie Encounterį buvau tik girdėjus ir seniai norėjau sužaisti, bet kažkaip niekaip nesusidurdavau su chebra, kuri žinotų kažką daugiau negu “a, čia tas, kur po griuvėsius reikia bėgioti ir kodų ieškoti”. Na ir galiu pasakyti, kad šiuo atveju geriau vieną kartą pabandyti, nei tą patį vieną kartą išgirsti :D

Kadangi esu visiškai žalia urban games’uose, tai prieš “Čiaudinčio Kaktuso” žaidimą nežinojau, nei kur einu, nei ko tikėtis, bet jau po pirmo karto galiu daryti išvadų ir pastebėjimų sąrašiuką, kuris padėtų kituose žaidimuose. Tiesa, apie štabo darbą negaliu daug pakomentuoti, todėl, kad dirbau juodąjį (ir be abejo linksmesnįjį) darbą -- ieškojau kodų, na, ir padėjau spręsti užduotis. Žaidimą pradėjome 20:00, sekėme už širdies griebiančią Kaktuso gyvenimo istoriją, atradome 14 punktų, tiek pat užduočių išsprendėme, nuvažiavome apie 120km, o finišavome 5:45 ryto. Pabaigėme dešimti -- na, gal į CV ir neina rašyti, bet kaip nelabai patyrusiems žaidėjams manau rezultatas neblogas :) Tiesa, teko ir pagrybauti, ir ratais kvadratais pasivažinėti, bet, dėkui stipriems vairuotojo nervams, finišavome sveiki gyvi ir netgi patenkinti.

Pirmas pastebėjimas -- NIEKADA JOKIU BŪDU NET TRUMPAM nepalikite savo įrangos be priežiūros! Jau pirmame punkte, apleistuose poligonuose ties Kairėnais, mums teko atsisveikinti su antru komandos ekipažu, nes kažkoks vietinis bambalinis nušvilpė ant automobilio stogo trumpam paliktą kompą. Ir pikta, ir liūdna, čia panašiai būtų, jei jums pačioj aukščiausioj Alpių viršūnėje begurgšnojant gluhwein’ą kas nors nukosėtų slides :(

Antras pastebėjimas -- pamirškit besąlyginį pasitikėjimą techniką ir visus “ai, šitos batarkės dar ilgai laikys, jau du metus naudoju ir nesėda…”. Duodu nukirsti dešinę architektės ranką (nu gerai, gal kairę…), kad po 8 valandų naudojimo nusės viskas :) Pasirūpinkite atsarginiais elementų komplektais, akumuliatorių įkrovikliais, atsarginiais žibintuvėliais ir viskuo, kas tik gali turėti ką nors atsarginio. Beje, mobiliakus ar racijas irgi reikėtų pilnai įkrauti.

Pastebėjimas nr. trys -- apranga iš ties gali būti bet kokia, svarbu, kad patogi ir pritaikyta daug judėti. Gal tik batais reikėtų pasirūpinti geresniais -- kurių nepradurtumėte po pirmo palakstymo stiklais ar vinimis. Puikiai tiktų haikingo batai arba kerzai (jei sugebate jais apsiavę bėgioti). Dar visai pravartu turėti kokią nors išskirtinę komandos narių aprangos detalę -- kadangi visi žaidėjai privalo vilkėti atspindinčias liemenes, krūvoje geltonų/oranžinių žmogiūkščių, kai aplink tamsu nors į akį durk, tikrai sunku atskirti savo komandos draugus. Nors, kita vertus, nematau nieko bloga, jei staiga pribėgęs kažkoks vyrukas išdėsto naują komandos strategiją, padiktuoja surastus kodus ir tik po to jam dašyla, kad aš ne Birutė :)

Ketvirtas pastebėjimas -- didelė komanda geriau nei maža. Leidžiamas lakstančių (t.y. punkte ieškančių kodų) narių skaičius yra 10. Mes lakstėme tryse, ne taip jau ir blogai, bet pastebėjome, kad išties yra sunku padengti dideles teritorijas, ypač kai ieškomų kodų yra daug.

Dar vienas pastebėjimas -- mišri komanda yra gerai. Pasirodo vyrai nusigrybauja taip pat, kaip ir merginos :) Tik gal merginos pirmiau dešimt kartų persvarsto savo grybavimo techniką ir tik tada, kai vyrukai jau būna susirovę visas musmires, išdrįsta pirštu parodyti, kur jų nuomone slepiasi baravykas. Žodžiu, reikėtų paieškoti pusiausvyros ir derinti vyrišką logiką bei moterišką intuiciją, ar kad ir kas tai bebūtų. Be to, jei yra galimybė, užduotis reikėtų spręsti bent keliems žmonėms vienu metu arba duoti patikrinti. Tiesiog paryčiais smegenaitės ima krėsti pokštus :)

Bonus pastebėjimas -- jei užduotyje gaunate .mp3 failiuką, būtinai perklausykite, be abejonės tai bus koks nors energingas nuotaiką keliantis gabalas, žinoma, susiraskite ir išnagrinėkite lyrics’us, dar paklausykite, padainuokite, pasidalinkite visomis kilusiomis asociacijomis ir apvažinėkite visas jame paminėtas vietas. Ir tik po to įlįskite į failo properties ir raskite gatavą sekančio punkto mapsą :)

Na, kitus atradimus manau padarysite patys :)

Tiesiog negaliu nepaminėti kaip beprotiškai fantastiška yra brėkštant rytui užbėgti ant nebaigto statyti dvylikaaukščio stogo ir 360° kampu aprėpti iš rūkų bundantį Vilnių… Gaila tik, kad fotoaparatas yra paskutinis dalykas, kurį norisi temptis bėgiojant į dvylikaaukščius :)

Trečioji taisyklė -- REIKIA GAUTI DARBO :)

Antroji taisyklė -- NEGALIMA SUSTOTI. Reikia eiti, žingsniuoti, bėgti, šokti, šokinėti, važiuoti traukiniu, skraidyti, minti dviratį, plaukti, riedėti, lipti, nulipti, keliauti, lakstyti arba net šeip tiesiog kilnoti kojas ir rankas :) Taip kosminiame laiko bei erdvės audiny pagreitinama dalelių cirkuliacija ir juodoji skylė greičiau užsitraukia.

Vakar ši taisyklė buvo pritaikyta su kaupu -- planuotas lengvas apie 30km rytinis pasivažinėjimas dviračiais pavirto į 60km kelionę po Vilniaus apylinkes ir Trakų ežeryną. Taip jau būna, kai susitinka dvi negležnos moteros, kurioms įprasta mesti kelią dėl takelio ir nelygis apsisukti atgal :) Užtat po dvigubo atstumo ir kibinai dukart skanesni!

Kitas žygis -- kur nors tarp Elektrėnų ir Semeliškių. Kviečiame prisijungti visus norinčius :)

Labai labai blogai, kai viduje lieka tuščia. Ta tuštuma kaip juodoji skylė – vis plečiasi plečiasi plečiasi ir galiausiai gali sutraukti tave visą į save. Po to liksi tūnoti savo viduje visas sutrauktas. Su visom pėdom. Kad taip neatsitiktų, reikia imtis skubių priemonių ir tą juodąją skylę pradanginti.

Pirma taisyklė – VIDINĖS TUŠTUMOS NEĮMANOMA UŽPILDYTI KĄ NORS Į JĄ DEDANT. Cukrūs ir pyragai, vynai ir midūs, knygos, fotografijos, kalnai ir pakalnutės, žodžiai, žodžiaižodžiaižodžiai – viskas nugarma į bedugnę.

VIENINTELIS BŪDAS JĄ UŽPILDYTI -- KĄ NORS DUOTI :) Pavyzdžiui, neatlygintinai duoti kraujo. Tų, kurie nebijo adatų, Vilniuje, Žolyno g. 34, visuomet laukia ši puiki galimybė. Taip pat malonus aptarnavimas, saldi arbata, sausainiai ir besišypsančios seselės. Nuleidus 475ml, bent jau galva palengvėja tiek, kad jokia juodoji skylė jos nebeįtrauks :)